Metus metus rinkomės liesus pieno produktus, tačiau nauji duomenys verčia suabejoti

Prie šaldytuvo lentynos ranka dažnai pati tiesiasi prie įprasto pasirinkimo: 0,5 proc. jogurtas, liesa varškė, pienas be riebalų. Ant pakuotės mažesnis skaičius atrodo kaip ramus susitarimas su savimi – valgau atsakingiau, vadinasi, darau gerą darbą savo sveikatai. Taip metų metus gyveno daugybė žmonių, ypač tie, kurie bandė mažinti svorį ar rūpinosi cholesteroliu.

Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama ne apie tai, kad visi liesi produktai būtų blogi, o apie kur kas nepatogesnį klausimą: ar vien mažesnis riebumas tikrai pasako viską apie maisto vertę? Naujesni mitybos tyrimai ir bendras požiūrio pokytis verčia žiūrėti ne į vieną skaičių etiketėje, bet į visą produktą – jo sudėtį, sotumą, perdirbimą ir vietą žmogaus racione.

Čia ir prasideda painiava. Vienam liesas kefyras yra paprastas ir lengvas pasirinkimas, kitam jis palieka alkį po valandos, todėl vėliau atsiranda sausainiai, bandelė ar dar viena kava su kuo nors saldaus. Problema dažnai slypi ne tame, kiek riebalų turi vienas indelis jogurto, bet kas nutinka po jo.

Mažiau riebalų nereiškia, kad produktas automatiškai geresnis

Ilgą laiką riebalai buvo vertinami beveik kaip pagrindinis mitybos priešas. Logika atrodė aiški: riebalai kaloringi, todėl jų mažinimas turėtų padėti ir svoriui, ir širdžiai. Tačiau kasdienis valgymas nėra matematikos uždavinys, kuriame užtenka išbraukti vieną eilutę.

Pieno produktų riebalai suteikia skonį ir sotumo jausmą. Kai jų beveik nelieka, daliai žmonių produktas tampa mažiau patenkinantis: varškė atrodo sausa, jogurtas – rūgštus ir „tuščias“, o kava su liesu pienu nebedžiugina taip, kaip anksčiau. Tada natūraliai kyla pagunda skonį kompensuoti cukrumi, saldžiais priedais ar didesne porcija kito maisto.

Ypač svarbu atskirti natūralų produktą nuo jo deserto versijos. Liesas natūralus jogurtas ir saldintas jogurtinis užkandis, ant kurio didelėmis raidėmis parašyta „0 proc. riebalų“, nėra tas pats pasirinkimas. Pirmasis gali būti įprastas maistas, o antrasis – saldumynas, tik apsirengęs sveikesne pakuote.

Dažnai alkį sukelia ne pienas, o visas pusryčių scenarijus

Rytas namuose dažnai atrodo pažįstamai: puodelis kavos, liesas jogurtas, keli šaukštai dribsnių – ir bėgti pro duris. Iš pradžių atrodo lengva, tvarkinga, beveik pavyzdinga. Bet jau prieš pietus skrandis primena apie save taip garsiai, kad artimiausioje parduotuvėje sveiki sprendimai nebeatrodo svarbiausias dienos tikslas.

Sotumas priklauso ne vien nuo riebumo. Jį lemia ir baltymai, skaidulos, porcijos dydis, valgymo greitis bei tai, ar žmogus prie produkto prideda ką nors maistingo. Natūralus jogurtas su uogomis, avižomis ir riešutais veikia visai kitaip nei vienas saldus geriamas jogurtas, išgertas automobilyje pakeliui į darbą.

Todėl naujesnis požiūris į pieno produktus dažniau ragina ne paniškai ieškoti produkto su mažiausiu riebumu, o įvertinti, ar jis realiai padeda išbūti iki kito valgymo. Žmogus, kuris po pusryčių nėra alkanas ir neerzina savęs draudimais, dažniausiai priima ramesnius sprendimus visą dieną. Kartais būtent tai yra svarbiau už keliasdešimt mažiau kalorijų etiketėje.

Metus metus rinkomės liesus pieno produktus, tačiau nauji duomenys verčia suabejotiNuotrauka: Sukurta DI

Vieniems tinka liesa varškė, kitiems – ne

Universalaus atsakymo čia nėra, ir tai galbūt labiausiai erzina tuos, kurie nori vienos aiškios taisyklės. Aktyviai sportuojantis žmogus gali rinktis liesesnę varškę dėl baltymų ir paprasčiausiai mėgti jos skonį. Kitam žmogui tas pats produktas bus nemalonus, per sausas ir nesuteiks sotumo, todėl jis mieliau valgys mažesnę įprasto riebumo porciją.

Senjorams svarbu, kad maistas būtų ne tik „teisingas“, bet ir skanus, lengvai sukramtomas bei pakankamai maistingas. Tėvai taip pat gerai pažįsta situaciją, kai vaikas atsisako beskonio produkto, o po valandos prašo ko nors saldaus. Šeimai kartais naudingiau turėti ant stalo paprastą, mažiau perdirbtą produktą, nei nuolat derėtis dėl užkandžių, kurie tik apsimeta sveikais.

Žmonėms, kuriems gydytojas yra rekomendavęs konkretų mitybos planą dėl ligos, padidėjusio cholesterolio ar kitų sveikatos priežasčių, savarankiškai visko apversti nereikėtų. Mitybos patarimai internete gali padėti užduoti klausimų, bet nepakeičia individualaus vertinimo. Svarbu ir tai, kiek bei kokių kitų riebalų žmogus gauna iš viso raciono.

Etiketėje verta ieškoti ne vien nulio

Parduotuvėse „liesas“ ilgai buvo beveik sinonimas žodžiui „geras“. Verslui tai suprantama: žmonės perka tai, kas žada mažiau kaltės jausmo. Tačiau gamintojai taip pat sprendžia skonio klausimą, o kai iš produkto pašalinama dalis riebalų, kartais atsiranda daugiau saldumo, tirštiklių ar kitų priedų, kad produktą vis dar būtų malonu valgyti.

Praktiškiausia taisyklė – perskaityti visą sudėtį, o ne sustoti ties riebumo procentu. Natūralus kefyras, paprastas jogurtas, varškė ar sūris dažnai yra lengviau suprantami pasirinkimai nei produktas su ilgu ingredientų sąrašu ir saldžiu pavadinimu. Tai nereiškia, kad kiekvienas priedas blogas ar kad lieso produkto būtina vengti – tik nereikia leisti vienam užrašui nuspręsti už mus.

Galima pradėti labai paprastai: kelias savaites stebėti, po kurių pusryčių ilgiau jaučiatės sotūs, ar liesas produktas neskatina vėliau užkandžiauti ir ar pasirinktas variantas iš tiesų patinka. Jei įprasto riebumo produktas padeda suvalgyti mažesnę porciją ir nesivaikyti saldaus skonio visą likusią dieną, jis gali būti visai protinga kasdienybės dalis.

Metus metus rinktis liesą produktą nebuvo klaida – tai buvo tuo metu plačiai suprantamas rūpinimosi savimi būdas. Tačiau sveika mityba netelpa į vieną nulį ant pakuotės. Geriausias pasirinkimas dažnai yra tas, po kurio žmogus jaučiasi sotus, gerai ir nereikia visos dienos taisyti pusryčių, kurie atrodė pernelyg „teisingi“.