Žmogaus smegenų ląstelės gali būti gerokai galingesnės, nei manyta iki šiol

Ar jums yra buvę, kad po ilgos dienos galvoje sukasi dešimtys dalykų vienu metu: reikia prisiminti, ką nupirkti vakarienei, atsakyti į žinutę, nepasakyti per griežto žodžio vaikui ir dar rasti kelią per spūstį? Tuo metu smegenys atrodo ne kaip stebuklas, o kaip perkrautas kambarys, kuriame visi kalba vienu metu. Vis dėlto būtent tokiose paprastose akimirkose slypi dalis atsakymo, kodėl žmogaus smegenų ląstelės gali būti gerokai galingesnės, nei ilgą laiką įsivaizdavome.

Ilgai buvo patogu apie smegenis galvoti tarsi apie milžinišką laidų tinklą: viena ląstelė gauna signalą, perduoda jį kitai, ir taip gimsta mintis, judesys ar prisiminimas. Tačiau tikrasis vaizdas daug painesnis ir įdomesnis. Neuronas nėra vien pasyvus laidelis, kuris sąžiningai persiunčia jam įteiktą žinutę.

Kiekviena tokia ląstelė nuolat priima daugybę signalų, juos atsveria, keičia savo reakciją pagal ankstesnę patirtį ir veikia kaip mažytė, gyva sprendimų sistema. Tai nereiškia, kad vienas neuronas „mąsto“ taip, kaip žmogus. Tačiau tai leidžia kitaip pažvelgti į tai, iš ko susideda mūsų gebėjimas suprasti, prisiminti ir prisitaikyti.

Ne vien jungiklis, kuris įsijungia arba išsijungia

Paprastam žmogui neuronas dažnai pristatomas labai supaprastintai: jis arba siunčia impulsą, arba jo nesiunčia. Toks paaiškinimas patogus mokykloje, bet jis neparodo viso sudėtingumo. Smegenų ląstelė turi šakotas ataugas, per kurias priima signalus iš kitų ląstelių, o jų gali būti labai daug ir jos veikia ne visos vienodai.

Vienas signalas gali tarsi pastumti neuroną veikti, kitas – pristabdyti, trečias pakeisti, kaip jis reaguos vėliau. Svarbi tampa ne tik pati žinutė, bet ir jos stiprumas, atėjimo laikas, vieta ląstelėje bei ankstesnių signalų paliktas pėdsakas. Kitaip tariant, smegenys nėra eilė paprastų mygtukų, kuriuos kas nors spaudinėja vieną po kito.

Todėl žmogus kartais ir pats nustemba savo galva. Ryte sunkiai pavyksta prisiminti vardą, o vakare, visai netikėtai, jis išnyra kartu su žmogaus veidu, vieta ir sena pokalbio nuotrupa. Tai ne vien „failas“, gulėjęs galvoje kaip stalčiuje. Prisiminimo sugrįžimas yra gyvas procesas, kuriame dalyvauja didžiuliai tarpusavyje susijusių ląstelių tinklai.

Mintis, kad atskiros smegenų ląstelės gali apdoroti daugiau, nei anksčiau manyta, keičia ir patį palyginimą su kompiuteriu. Kompiuterio dalys dažniausiai turi aiškiai apibrėžtas užduotis. O neuronas tuo pat metu yra ir signalo priėmėjas, ir jo vertintojas, ir savo ryšių keitėjas.

Kodėl viena diena mokytis sekasi, o kitą – viskas krinta iš rankų

Ši mintis labai artima kasdienybei. Vieną vakarą žmogus iš pirmo karto supranta naują programėlę, įsimena maršrutą ar be didelių pastangų išmoksta kelias frazes užsienio kalba. Kitą dieną tas pats žmogus tris kartus grįžta į virtuvę pamiršęs, ko ten atėjo. Tai nebūtinai reiškia, kad smegenys staiga tapo „blogesnės“.

Smegenų ląstelės neveikia atskirai nuo viso organizmo. Miegas, nuovargis, įtampa, emocijos, dėmesio blaškymas ir net aplinka lemia, kaip efektyviai veikia jų ryšiai. Kai žmogus pavargęs, jis dažnai pyksta ne dėl vienos neišspręstos užduoties, o dėl to, kad galvoje nebelieka erdvės dar vienam sprendimui.

Tėvams tai pažįstama po dienos, kai namuose skamba klausimai, verda vakarienė, reikia prižiūrėti pamokas ir kartu neužmiršti darbo reikalų. Senjorui tas pats gali pasirodyti kaip nemaloni akimirka prie kasos, kai iš galvos iškrenta PIN kodas. Dirbančiam žmogui – kaip tuščias žvilgsnis į ekraną, nors prieš valandą užduotis atrodė visiškai aiški.

Žinojimas, kad smegenų ląstelės yra itin sudėtingos, nereiškia, kad galime iš jų reikalauti begalinio našumo. Priešingai – jis primena, kiek daug darbo jos atlieka net tada, kai žmogus sėdi tyliai ir, rodos, nieko ypatingo neveikia. Galva ilsisi ne todėl, kad ji silpna, o todėl, kad ji nuolat apdoroja kur kas daugiau, nei patys pastebime.

Žmogaus smegenų ląstelės gali būti gerokai galingesnės, nei manyta iki šiolNuotrauka: Unsplash / Milad Fakurian

Galingumas slypi ne vienoje ląstelėje, o jų pokalbyje

Pagunda būtų pasakyti, kad kiekvienas neuronas yra mažas genijus. Tačiau toks palyginimas klaidintų. Žmogaus proto stiprybė gimsta ne iš vienos ypatingos ląstelės, bet iš nepaprastai sudėtingo jų bendradarbiavimo.

Vienas neuronas gali turėti daug galimybių priimti ir apdoroti signalus, tačiau be kitų ląstelių jis nesukurtų nei prisiminimo, nei kalbos, nei sprendimo paskambinti seniai matytam žmogui. Smegenų veikla primena ne vieno muzikanto solo, o orkestrą, kuriame svarbu ir kiekvienas instrumentas, ir jų tarpusavio ritmas. Būtent dėl to mūsų mąstymas toks lankstus, bet kartais ir toks pažeidžiamas.

Kai ryšiai tarp ląstelių veikia darniai, žmogus gali susieti labai skirtingus dalykus: kvapą su vaikystės namais, veido išraišką su neišsakytu nusivylimu, kelio ženklą su sprendimu pasukti kitur. Kai ritmas sutrinka dėl nuovargio ar streso, atsiranda tas pažįstamas jausmas, kad mintys juda lyg per tirštą rūką. Informacija galvoje yra, bet ją pasiekti tampa sunkiau.

Šis požiūris taip pat padeda suprasti, kodėl vien pažadas „labiau pasistenk“ ne visada veikia. Žmogus negali paprastu valios aktu priversti pavargusių smegenų dirbti taip pat, kaip po ramaus miego ar aiškiai sudėliotos dienos. Mūsų vidinis pajėgumas nėra vien charakterio klausimas.

Ko iš to galima pasimokyti kasdien

Tokios žinios neturėtų virsti dar vienu reikalavimu optimizuoti kiekvieną minutę. Priešingai, jos leidžia kiek atlaidžiau pažiūrėti į save ir kitus. Jei žmogus neprisimena susitarimo, ilgiau renkasi žodžius ar sunkiai susikaupia triukšmingoje vietoje, ne visuomet tai yra abejingumas ar tinginystė.

Praktiškiausia pagalba smegenims dažnai skamba visai neįspūdingai: mažiau vienu metu atliekamų darbų, trumpos pauzės, užrašytos mintys, aiškesnė rutina ir pakankamas miegas. Kai informacija nepaliekama vien galvoje, sumažėja jausmas, kad viskas gali išsprūsti. Užrašų lapelis prie durų ar priminimas telefone nėra silpnos atminties ženklas – tai protingas būdas neapkrauti sistemos smulkmenomis.

Darbdaviams ir paslaugų kūrėjams čia taip pat yra paprasta pamoka. Žmonės klaidų daro ne vien todėl, kad nesistengia perskaityti instrukcijos. Kartais instrukcija per ilga, pasirinkimų per daug, o laiko per mažai. Aiški aplinka ne menkina žmogaus gebėjimus, bet padeda jiems atsiskleisti.

Galų gale didžiausias atradimo įspūdis slypi ne pažade, kad vieną dieną visi tapsime nepaprastai protingi. Jis slypi supratime, kad jau dabar kiekvienoje mūsų kasdienėje mintyje veikia gyvas, jautrus ir neįtikėtinai sudėtingas tinklas. Smegenų galia matuojama ne tuo, kiek užduočių spėjame atlikti iki vakaro, o tuo, kad iš milijonų vos pastebimų signalų jos nuolat sukuria mums atpažįstamą pasaulį.