Po saulėlydžio norisi užkandžiauti: šis įprotis susijęs su dienos šviesa

„Dar tik vakaras, o atrodo, kad virtuvė mane šaukia“, – tokia mintis daugeliui ateina ne tada, kai skrandis iš tiesų tuščias. Po vakarienės indai jau sudėti, namai aprimę, televizorius ar telefonas rankoje, ir staiga norisi kažko mažo: saujos riešutų, sumuštinio, saldainio ar dar vieno puodelio arbatos su sausainiu.

Dažnai žmogus dėl to save bara. Juk dieną pavyko laikytis plano, pietūs buvo normalūs, vakarienė irgi. Tačiau vos lauke sutemsta, noras užkandžiauti gali tapti daug stipresnis nei popietę. Tai nėra vien silpna valia ar blogas įprotis, kurį reikia „tiesiog nutraukti“.

Mūsų kūnas labai jautriai reaguoja į šviesą ir paros ritmą. Dienos šviesa, jos mažėjimas vakare, miego laikas, nuovargis ir dienos valgymo ritmas susipina taip, kad po saulėlydžio virtuvės spintelė kartais atrodo gerokai patrauklesnė nei ryte.

Kai lauke tamsu, kūnas persijungia į kitą režimą

Ryški dienos šviesa padeda organizmui suprasti, kad metas būti budriam, judėti, dirbti ir aktyviai veikti. Vakare šviesos mažėja, kūnas pamažu ruošiasi poilsiui, o kartu keičiasi ir mūsų savijauta. Atsiranda daugiau nuovargio, lėčiau priimami sprendimai, stiprėja poreikis greitam komfortui.

Maistas tokią akimirką tampa ne tik energijos šaltiniu. Jis gali reikšti pauzę po ilgos dienos, atlygį už atliktus darbus ar trumpą ramybės momentą, kurio visą dieną trūko. Ypač vilioja saldesni, sūresni, riebesni produktai, nes jie suteikia greitą malonumo pojūtį ir nereikalauja nei pastangų, nei planavimo.

Tamsesniu metų laiku šis vakarinis noras gali būti dar pastebimesnis. Grįžtame namo jau sutemus, mažiau būname lauke, o diena tarsi baigiasi anksčiau, nors darbai ir rūpesčiai niekur nedingsta. Tuomet valgymas lengvai tampa riba tarp „dar turiu viską padaryti“ ir „pagaliau galiu atsipalaiduoti“.

Dažnai alkis prasideda daug anksčiau nei prie šaldytuvo

Vakarinis užkandžiavimas neretai būna dienos režimo pasekmė. Žmogus ryte išgeria tik kavos, pietus nukelia, nes darbų per daug, o po pietų suvalgo ką nors greitai tarp susitikimų. Vakare organizmas pagaliau gauna progą priminti, kad energijos per dieną galėjo būti tiesiog per mažai.

Tokiu atveju vien pažadėti sau po 19 valandos nebevalgyti dažniausiai nepadeda. Kūnas nesivadovauja vien griežta taisykle, kai yra pavargęs ir alkanas. Jis ieško greičiausio sprendimo, todėl ranka pirmiausia tiesiasi ne į vakarienei paliktas daržoves, o į tai, kas jau padėta matomoje vietoje.

Vis dėlto vakare valgo ne tik tie, kurie dieną valgė per mažai. Kartais poreikį sukuria įtampa, vienatvė, nuobodulys ar įprotis derinti ekraną su užkandžiu. Jei kelis vakarus iš eilės serialas buvo žiūrimas su traškučiais ar saldumynais, vien įsijungęs pažįstamas pradžios garso takelis gali sukelti norą ką nors kramsnoti.

Po saulėlydžio norisi užkandžiauti: šis įprotis susijęs su dienos šviesaNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Vienam tai vakaro malonumas, kitam – papildoma našta

Tėvams vakaras dažnai prasideda tik tada, kai vaikai užmiega. Visą dieną rūpinęsi kitais, jie pagaliau prisėda ir suvalgo tai, kam anksčiau nebuvo nei laiko, nei ramybės. Dirbantys pamainomis arba vėlai grįžtantys žmonės gali neturėti galimybės vakarieniauti įprastu metu, todėl jų valgymo ritmas natūraliai pasislenka.

Senjorams vakarinis užkandis kartais susijęs su kitu dalyku – per maža vakariene, ankstyvu valgymo laiku ar vaistų vartojimu, kuris gali paveikti apetitą. Žmonėms, kurie daug laiko praleidžia vieni, maistas gali tapti ir bendravimo pakaitalu: šilta sriuba, vaisius ar arbata su duonos riekele suteikia jaukumo, kurio tuo metu stinga.

Nėra vienos taisyklės, kad vakare valgyti visada blogai. Problema atsiranda tada, kai užkandžiavimas tampa automatinis, nebekelia pasitenkinimo, o po jo lieka sunkumas, prastas miegas ar kaltė. Žmogus pyksta ne vien dėl papildomo sausainio – jis pyksta, nes jaučiasi tarsi vakare nebevaldytų savo pasirinkimų.

Kaip sumažinti norą kramsnoti, nebaudžiant savęs

Pirmiausia verta pasižiūrėti ne į vėlyvą vakarą, o į visą dieną. Reguliarūs, sotūs pusryčiai ar bent maistingas pirmas dienos valgymas, normalūs pietūs ir vakarienė su baltymų, skaidulų bei angliavandenių šaltiniais dažnai sumažina tą desperatišką norą užkąsti prieš miegą. Jei vakarienė buvo simbolinė, kūno signalą geriau išgirsti, o ne apsimesti, kad jo nėra.

Padeda ir aiškus vakaro ritualas, kuriame maistas nėra vienintelis nusiraminimo būdas. Trumpas pasivaikščiojimas dar esant šviesai, šiltas dušas, arbata, knyga, keliolika minučių be telefono ar anksčiau pritemdytos šviesos namuose gali tapti ženklu kūnui, kad diena baigiasi. Kartais noras valgyti sumažėja jau vien todėl, kad žmogus pagaliau atsisėda ir pakankamai pailsi.

Jeigu užkandžio vis tiek norisi, nereikia kurti draudžiamo vaisiaus efekto. Geriau sąmoningai pasirinkti nedidelį, sotų užkandį ir jį suvalgyti prie stalo, o ne mechaniškai naršant telefone. Taip lengviau pajusti, ar tai buvo tikras alkis, ar trumpas noras kažkuo užpildyti vakaro tylą.

Po saulėlydžio mus traukia ne vien šaldytuvo šviesa. Dažnai tai kūno bandymas pasakyti, kad diena buvo per ilga, per skurdi maisto, per triukšminga ar tiesiog per mažai joje buvo poilsio. Kai išmokstame išgirsti šį signalą anksčiau, vakaras nebetampa kasdiene kova su savimi.