Užsisakiau prekę iš gerai žinomos parduotuvės, bet siuntų automate radau svetimą dėžę – tuo istorija tik prasidėjo

Telefonas pypteli vakare, kai jau atrodo, kad dienos darbai baigti: siunta laukia paštomate. Užsakymas iš gerai žinomos parduotuvės, todėl jokių įtarimų nėra. Prie automato žmogus suveda kodą, durelės atsidaro, o viduje – dėžė su kito žmogaus vardu, svetimu telefono numeriu arba visai ne tuo daiktu, kurio laukė.

Pirmoji reakcija dažniausiai būna labai žemiška: gal supainiotas lipdukas, gal kurjeris įdėjo ne į tą skyrelį, gal mano siunta dar kažkur guli. Tačiau uždarius dureles problema niekur nedingsta. Užsakymas sistemoje gali būti pažymėtas kaip pristatytas, o žmogus lieka be prekės, už kurią jau sumokėjo, ir su svetima dėže rankose.

Nemaloniausia, kad tokia istorija retai baigiasi vienu skambučiu. Tenka aiškintis, kam rašyti pirmiausia, ar galima liesti svetimą siuntą, ar parduotuvė apskritai mato problemą, o svarbiausia – ar lauktas daiktas dar bus pristatytas. Iš pažiūros paprasta klaida staiga virsta kelių sistemų, kelių klientų ir kelių atsakomybių mazgu.

Svetima dėžė paštomate sugadina ne tik vakaro planus

Dažnas žmogus siuntą atsiima tarp kitų darbų: važiuodamas namo, po darbo pasiimdamas vaikus iš būrelio ar trumpam sustojęs pakeliui į parduotuvę. Kai vietoj laukto pirkinio randama svetima dėžė, tas trumpas sustojimas baigiasi ne ramybe, o nauju reikalu. Ypač apmaudu, jei buvo užsakyta dovana, skubiai reikalinga buities prekė ar daiktas, kurio pristatymo laukta konkrečiai dienai.

Žmogus pyksta ne vien dėl to, kad negavo siuntos. Jis pyksta, nes sistema, kuri turėjo sutaupyti laiko, dabar jo pareikalauja dar daugiau. Reikia fotografuoti etiketę, ieškoti užsakymo numerio, rašyti parduotuvei ar vežėjui, laukti atsakymo ir kartais dar kartą važiuoti prie to paties paštomato.

Dar daugiau įtampos kelia nežinia dėl svetimos siuntos. Vieni ją parsineša namo, kad dėžė neliktų automato skyrelyje, kiti bijo ją net pajudinti. Abiem atvejais suprantama, kad žmogus nenori tapti atsakingas už klaidą, kurios nepadarė, tačiau svetimo siuntinio savininkas tuo metu lygiai taip pat gali stovėti prie kito automato ir bandyti suprasti, kur dingo jo užsakymas.

Kodėl tokia painiava apskritai nutinka

Siuntų kelias nėra vienas žmogus su dėže ir vienas paštomato skyrelis. Užsakymą surenka parduotuvė, jis keliauja per rūšiavimą, transportavimą, skenavimą ir galiausiai patenka į konkretų automatą. Kuo daugiau siuntų ir kuo didesnis tempas, tuo didesnė tikimybė, kad kažkurioje grandyje bus supainiotas lipdukas, skyrelis, siuntos kodas ar pats paketas.

Kartais painiava atrodo akivaizdi: ant dėžės nurodytas kitas gavėjas. Kartais ji subtilesnė – siunta gali būti skirta tam pačiam žmogui, bet joje atsiduria kitas užsakymas, o išorinis lipdukas atrodo tvarkingas. Tuomet neaiškumų gali kilti ne tik pristatymo etape, bet ir pakuojant prekes, sujungiant kelis užsakymus ar perduodant juos vežėjui.

Tai nereiškia, kad klientas turi susitaikyti su klaida. Tačiau verta suprasti, kodėl vien parduotuvės darbuotojas ar kurjerių aptarnavimo linija ne visada gali iškart pasakyti, kas nutiko. Jiems dažnai reikia sutikrinti skenavimo duomenis, siuntos judėjimą ir užsakymo informaciją. Klientui tai atrodo kaip bereikalingas vilkinimas, o darbuotojui – būtinas bandymas nepadaryti dar vienos klaidos.

Užsisakiau prekę iš gerai žinomos parduotuvės, bet siuntų automate radau svetimą dėžę – tuo istorija tik prasidėjoNuotrauka: Pixabay / romeosessions

Ką daryti, kad svetima siunta netaptų jūsų problema

Pirmas žingsnis – neskubėti atidaryti svetimos dėžės, ypač jei ant jos aiškiai matomi kito gavėjo duomenys. Geriausia iškart nufotografuoti paštomato ekraną, jei jame matoma informacija, dėžės etiketę ir savo gautą pranešimą apie atsiėmimą. Tokie paprasti įrodymai vėliau leidžia greičiau paaiškinti, kad problema buvo ne žmogaus neatidumas, o pristatymo neatitikimas.

Tuomet verta kreiptis į siuntos vežėją per jo nurodytą pagalbos kanalą ir informuoti parduotuvę, iš kurios prekė buvo užsakyta. Pranešime naudinga aiškiai parašyti savo užsakymo numerį, paštomato vietą, atsiėmimo laiką ir tai, kas konkrečiai buvo rasta skyrelyje. Kuo mažiau spėliojimų ir kuo daugiau tikslių detalių, tuo lengviau abiem pusėms pradėti paiešką.

Jeigu svetima siunta jau paimta, nereikėtų bandyti savarankiškai ieškoti jos savininko pagal ant dėžės esančius kontaktus ar tartis dėl perdavimo. Tai gali atrodyti kaip greičiausias geranoriškas sprendimas, bet praktikoje tik sujaukia siuntos sekimą ir asmens duomenų ribas. Saugiausia laikytis vežėjo ar pardavėjo pateiktų nurodymų, o visą bendravimą išsaugoti, kol situacija bus išspręsta.

Vienam – sugadinta staigmena, kitam – ilgesnė darbo diena

Tėvams tokia klaida gali reikšti, kad vaikui pažadėta prekė neatkeliaus laiku. Senjorui ji dažnai tampa papildomu rūpesčiu, nes ne kiekvienam patogu ilgai aiškintis programėlėse, pokalbių languose ar skambinant į klientų aptarnavimo liniją. Dirbančiam žmogui tai dar viena užduotis per pietų pertrauką, kai norėjosi tiesiog greitai pasiimti siuntą ir grįžti prie savo reikalų.

Kitoje pusėje yra darbuotojai, kurie tokius pranešimus gauna tada, kai siuntų srautai dideli, o kiekvienas atvejis turi būti tikrinamas atskirai. Parduotuvei svarbu suprasti, ar klientui iškeliavo ne ta prekė, ar jis jos apskritai negavo. Vežėjui reikia nustatyti, kur siunta buvo nuskenuota ir ar paštomato skyrelis po klaidos jau nebuvo atidarytas dar kartą.

Vis dėlto klientui neturėtų tekti vaikščioti ratu tarp pardavėjo ir pristatymo bendrovės, kai abi pusės prašo kreiptis viena į kitą. Geriausias sprendimas prasideda tada, kai žmogui aiškiai pasakoma, kas perima situacijos valdymą, kada jis gaus atsakymą ir kas bus daroma su jo užsakymu. Net ir klaida priimama ramiau, kai nereikia pačiam tapti jos tyrėju.

Svetima dėžė paštomate nėra smulkmena, nes už jos slypi žmogaus laikas, pinigai ir pasitikėjimas. Siuntų pristatymas veikia geriausiai ne tada, kai niekada neklysta, o tada, kai suklydus klientas nelieka vienas prie atidarytų durelių su klausimu: „O kas dabar?“