Šuo šeriasi ne vien dėl metų laiko: štai kada verta sunerimti ir ką daryti

Ant tamsių kelnių vėl prilipę plaukai, prie sofos kampo susikaupęs lengvas pūkų kamuolys, o po rytinio paglostymo ranka lieka pilna kailio. Šuns šeimininkui tai pažįstamas vaizdas, ypač pavasarį ar rudenį. Dažnas numoja ranka: na, šeriasi, juk normalu.

Tačiau kartais plaukų namuose staiga tiek padaugėja, kad vien dulkių siurblio nebeužtenka. Šuo ima kasytis, laižyti vieną vietą, ant kailio atsiranda pleiskanų, o po tankiu kailiu pasimato praretėję plotai. Tada klausimas jau ne apie tvarką namuose – svarbiau suprasti, ar gyvūno organizmas nesignalizuoja apie problemą.

Šėrimasis iš tiesų priklauso ne vien nuo kalendoriaus. Įtakos turi gyvenimas šiltame būste, mityba, stresas, odos būklė, parazitai ir net tai, kaip dažnai bei kuo šuo maudomas. Vieni pokyčiai yra įprasti, kiti – ženklas, kad laukti, kol „praeis savaime“, nereikėtų.

Kai plaukų daug, bet šuo jaučiasi gerai

Daugumos šunų kailis natūraliai atsinaujina. Ryškesnis šėrimasis dažnai pastebimas keičiantis sezonams, kai gyvūnas atsikrato žieminio pavilnės sluoksnio arba ruošiasi vėsesniam laikui. Tačiau namuose gyvenančių šunų ritmas gali būti ne toks aiškus: dirbtinė šviesa ir pastovi kambario temperatūra lemia, kad kailis byra po truputį beveik visus metus.

Vien plaukų kiekis ant grindų dar nereiškia ligos. Jei šuns kailis atrodo blizgus, oda nėra paraudusi, gyvūnas nesikaso dažniau nei įprastai, noriai ėda ir elgiasi kaip visada, greičiausiai susiduriate su įprastu kailio atsinaujinimu. Ilgaplaukių ar tankų pavilnį turinčių šunų šeimininkams toks laikotarpis gali atrodyti ypač intensyvus.

Didžiausią skirtumą dažnai padaro ne dažnesnis maudymas, o reguliarus šukavimas. Iššukuotas negyvas kailis nepatenka ant kilimo, lovos ar drabužių, o kartu lengviau pamatyti, ar po juo neatsirado odos pokyčių. Šukavimo priemonę verta rinktis pagal kailio tipą, nes per šiurkštus ar netinkamas šepetys gali ne padėti, o dirginti odą ir laužyti plauką.

Sunerimti verta ne dėl vieno plauko ant delno

Dėmesio reikia tada, kai šėrimasis pasikeičia staiga arba jį lydi kiti požymiai. Nerimą turėtų kelti plikos ar aiškiai praretėjusios vietos, intensyvus kasymasis, nuolatinis letenų laižymas, paraudusi oda, šašai, nemalonus kvapas ar gausios pleiskanos. Tai jau ne tas pats, kas pavasarį nuo kilimo surinkta pavilnė.

Kailio būklę gali paveikti odos sudirginimas, išoriniai parazitai, alerginė reakcija, netinkama mityba ar kitos sveikatos problemos. Šuo nepasakys, kad jam niežti ar skauda, todėl jo elgesys tampa svarbiu signalu. Jeigu ramus augintinis staiga neleidžia liesti tam tikros kūno vietos, nuolat trina snukutį į kilimą arba neramiai sukasi bandydamas pasikasyti, to ignoruoti nereikėtų.

Ypač lengva pražiūrėti problemą po tankiu, ilgu kailiu. Iš viršaus šuo gali atrodyti purus kaip visada, nors prie odos jau kaupiasi susivėlę plaukai, drėgmė ir nešvarumai. Tokie sąvėlos ne tik traukia už odos, bet ir apsunkina jos vėdinimą, todėl reguliariai apžiūrėti kailį verta ne vien tada, kai namuose prasideda didysis šėrimosi sezonas.

Šuo šeriasi ne vien dėl metų laiko: štai kada verta sunerimti ir ką darytiNuotrauka: Pexels / Yaroslav Shuraev

Kodėl problema namuose kartais prasideda nuo dubenėlio ar rutinos

Šuns kailis dažnai atspindi bendrą jo savijautą. Kai racione trūksta svarbių maistinių medžiagų arba maistas augintiniui netinka, kailis gali prarasti žvilgesį, tapti sausas, labiau lūžinėti ir kristi. Staigūs pašaro keitimai taip pat ne visada išeina į naudą – šeimininkas nori greito sprendimo, o šuns organizmui reikia laiko prisitaikyti.

Kai kuriems šunims kailis ima byrėti po įtampos: persikraustymo, ilgo šeimininkų nebuvimo, naujo gyvūno namuose ar pasikeitusios dienotvarkės. Žmogui tai gali atrodyti menkniekis, tačiau šuo prie įprastų dalykų prisiriša stipriau, nei kartais manome. Tokiu atveju vien naujas šampūnas neišspręs priežasties, jei augintinis vis dar gyvena nuolatiniame nerime.

Problemos gali pridaryti ir pernelyg uolus rūpinimasis švara. Dažnas maudymas netinkamomis priemonėmis gali sausinti odą, o žmogui skirtas šampūnas šuniui apskritai nėra geras pasirinkimas. Kita vertus, darbuotojai gyvūnų priežiūros vietose ir veterinarijos specialistai dažnai susiduria su lūkesčiu, kad vienas produktas akimirksniu sustabdys šėrimąsi, nors pirmiausia reikia suprasti, kas jį sustiprino.

Ne kiekvieną šerimąsi reikia „gydyti“

Šeimai su mažais vaikais, alergiškesniam žmogui ar senjorui gausus kailis namuose tampa ne tik estetine problema. Nuolatinis valymas vargina, o kai šuo pradeda kasytis, atsiranda ir baimė, kad augintiniui blogai. Vis dėlto pirmas žingsnis neturėtų būti atsitiktinai nupirkti papildai ar keli nauji priežiūros produktai iš karto – tada bus dar sunkiau suprasti, kas padėjo, o kas pablogino situaciją.

Ramybės suteikia paprasta stebėjimo rutina: kelias dienas atkreipti dėmesį, ar šuo kasosi, ar keičiasi jo apetitas, ar nėra odos pažeidimų, ar plaukai krenta tolygiai. Taip pat verta reguliariai šukuoti augintinį, apžiūrėti odą, palaikyti švarią guolio vietą ir nepamiršti įprastos apsaugos nuo parazitų. Jei kyla abejonių, nufotografuota praretėjusi vieta gali padėti pastebėti, ar ji didėja.

Jeigu kailis ima kristi kuokštais, matosi plikimai, šuo intensyviai kasosi, laižo odą ar jo elgesys pasikeitė, protingiausia kreiptis į veterinarijos gydytoją. Tai nėra perdėtas jautrumas dėl kelių plaukų ant kilimo. Kuo anksčiau randama tikroji priežastis, tuo mažiau augintiniui tenka kentėti niežulį, o šeimininkui – spėlioti ir išbandyti viską iš eilės.

Šuns plaukai ant megztinio dažniausiai tėra bendro gyvenimo su augintiniu dalis. Bet kai kartu su jais atsiranda niežulys, plikimai ar pasikeitęs elgesys, grindų valymas turi palaukti – svarbiausia tampa ne kailis ant sofos, o tai, ką jis bando pasakyti apie šuns savijautą.