Šių baldų geriau nepirkti. Jie tiesiog netinkami butuose
Ilgai atrodo, kad problema yra per mažas butas. Kol vieną vakarą neprireikia praeiti pro išskleistą sofą, atitraukti kėdę nuo stalo ar atsidaryti spintelę, kuri atsiremia į kitą baldą. Tuomet paaiškėja, kad vietos lyg ir yra, tik ją tyliai suvalgė netinkamai pasirinkti daiktai.
Baldų salone viskas atrodo kitaip: aukštos lubos, platus praėjimas, daug šviesos ir nė vienos prie durų paliktos kuprinės. Didelė kampinė sofa ten atrodo jauki, masyvi sekcija – prabangi, o platus valgomojo stalas – lyg būtinas šeimos gyvenimo centras. Įnešus juos į įprastą butą, namai kartais ima priminti ne poilsio vietą, o kliūčių ruožą.
Kalba ne apie tai, kad mažame būste reikia gyventi be patogumo ar rinktis vien mažus baldus. Problema prasideda tada, kai baldas reikalauja daugiau erdvės nei butas gali jam atiduoti – ne tik stovėti, bet ir būti naudojamas kasdien.
Didelė kampinė sofa gali užimti visą kambarį
Kampinė sofa dažnai perkama su geriausiais norais: kad tilptų visa šeima, kad būtų kur priimti svečius, kad vakare būtų galima išsitiesti. Tačiau buto svetainėje ji neretai uždengia lango dalį, užima praėjimą į balkoną arba verčia televizorių statyti ten, kur jis visai netinka. Ypač daug vietos „suvalgo“ modeliai su plačiais porankiais ir gilia sėdima dalimi.
Didžiausias nusivylimas ateina ne pirmą dieną. Jis atsiranda tada, kai reikia išsiurbti po sofa, atitraukti ją nuo sienos, išskleisti miegui ar tiesiog praeiti su skalbinių krepšiu. Jei sofa turi miegojimo funkciją, jai reikia skaičiuoti ne vien vietą kambario kampe, bet ir plotą priešais ją, kuris liks užimtas kiekvieną kartą nakvojant svečiui.
Vienam žmogui ar porai dažnai patogesnė paprastesnė, ne tokia gili sofa ir atskiras lengvas fotelis ar pufas. Juos galima perstumti, kai ateina daugiau žmonių, o kasdien kambarys lieka kvėpuojantis. Butuose lankstumas dažnai vertesnis už įspūdį, kurį baldas palieka pirmą kartą jį pamačius.
Milžiniškas stalas retai tampa kasdienybės centru
Didelis valgomojo stalas skamba kaip graži šeimos vizija: ilgi sekmadienio pietūs, draugai, daug lėkščių ir vietos visiems. Tačiau darbo dieną prie jo dažnai sėdi vienas ar du žmonės, o likusią laiko dalį jis stovi kambario viduryje ir trukdo judėti. Mažesniame bute jis dar tampa vieta, į kurią nuolat atsitrenkiama skubant į virtuvę.
Stalui neužtenka jo paties matmenų. Reikia vietos kėdėms atitraukti, žmogui atsisėsti, kitam praeiti už nugaros. Jei kėdes kiekvieną kartą tenka pristumti iki galo, kad kas nors galėtų atidaryti šaldytuvą ar praeiti į koridorių, stalas butui yra per didelis, net jei techniškai į jį telpa.
Praktiškesnis sprendimas dažnai būna išskleidžiamas stalas. Kasdien jis neužgožia virtuvės ar svetainės, o svečiams gali būti pailgintas kelioms valandoms. Šeimai su vaikais svarbu ir tai, kad prie stalo liktų laisvos vietos ne tik vakarienei, bet ir judėjimui – mažieji namuose nesilaiko baldų salono takų.

Aukštos, gilios spintos sukuria daugiau šešėlio nei tvarkos
Didelė spinta iki lubų gali būti labai gera investicija, bet ne kiekviena tokia spinta tinka butui. Bėda prasideda nuo pernelyg gilių, tamsių ir sunkių korpusinių baldų, kurie pastatomi mažame miegamajame ar siaurame koridoriuje. Jie ne tik vizualiai priartina sienas, bet ir palieka mažai vietos lovai, durims bei žmogui apsisukti.
Ypač nepatogios varstomos durys ten, kur praėjimas jau ir taip ankštas. Ryte vienas žmogus ieško striukės, kitas nori praeiti į vonią, o atidarytos spintos durys sustabdo abu. Toks baldas atrodo tvarkingas tik tada, kai yra uždarytas; vos prireikus juo pasinaudoti, koridorius ar miegamasis tampa nefunkcionalus.
Spinta turi būti parenkama pagal tikrus daiktus, o ne pagal norą turėti kuo daugiau lentynų. Kartais geriau rinktis ne tokią gilią sistemą su stumdomomis durimis, aiškiais skyriais ir vieta sezoniniams drabužiams kitur. Tvarka bute prasideda ne nuo didžiausios spintos, o nuo galimybės atidaryti ją netrukdant visiems namams.
Masivios sekcijos ir sunkūs komplektai surakina namus
Dar viena dažna klaida – pirkti visą vienodos kolekcijos komplektą: didelę sekciją, komodą, vitrinas, žurnalinį staliuką ir televizoriaus spintelę. Atskirai kiekvienas daiktas gali atrodyti naudingas, bet kartu jie užpildo sienas ir grindis. Butas ima atrodyti ne jaukus, o apkrautas, net jeigu visi baldai nauji ir gražūs.
Tėvams tai reiškia mažiau laisvos vietos vaikui pažaisti, dirbantiems iš namų – sunkiau rasti kampą darbo stalui, o vyresniems žmonėms – daugiau kampų, kuriuos reikia apeiti ir valyti. Mažų butų gyventojai tai pajunta greičiausiai: vienas papildomas baldas gali panaikinti vienintelį patogų praėjimą. Be to, sunkias sekcijas sunku perstumti, todėl namų erdvė metų metus lieka tokia pati, nors poreikiai jau seniai pasikeitė.
Žinoma, baldų gamintojai ir pardavėjai negali žinoti kiekvieno buto plano, o didesni modeliai turi savo pirkėją – erdviuose namuose jie gali būti puikus pasirinkimas. Tačiau pirkėjui verta atsispirti pagundai „paimti didesnį, nes gal kada nors prireiks“. Prieš perkant verta išmatuoti ne tik sieną, prie kurios stovės baldas, bet ir praėjimus, durų atsidarymą, langus, radiatorių bei vietą kasdieniams judesiams.
Geras baldas bute nėra tas, kuris užima kuo daugiau vietos ir atrodo įspūdingiausiai nuotraukoje. Geras baldas leidžia be vargo atsidaryti duris, pakviesti svečią, išsiurbti kampą ir vakare ramiai praeiti per savo namus. Kai kambaryje lieka erdvės žmogui, o ne vien daiktams, net nedidelis butas pagaliau atrodo didesnis.
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?



Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.