Trečia para be elektros: žmonės pakraupę klausia, kas būtų, jeigu tokia audra smogtų žiemą prie -15 °C

Po savaitgalio audros dalis Lietuvos gyventojų pirmadienį vis dar gyveno taip, lyg būtų grįžę keliais dešimtmečiais atgal. Telefonai kraunami automobiliuose, šaldytuvai atidaromi su baime, šaldikliuose tirpsta maistas, neveikia vandens siurbliai, internetas dingęs, o iš ESO ateina žinutės, kad elektros tiekimą planuojama atkurti tik iki rugpjūčio 26-osios. Žmonės socialiniuose tinkluose nebeslepia pykčio: audra praėjo šeštadienį, o elektros kai kur nėra jau trečią parą.

Viename iš viešai pasidalytų pranešimų gyventojui nurodoma, kad elektros tiekimą jo objekte planuojama atkurti iki 2026 m. rugpjūčio 26 d., nes dėl audros tinklui padarytos žalos terminas gali keistis. Tokia žinutė vasarą atrodo skaudi, bet dar pakeliama. Tačiau žmonės kelia visai kitą klausimą: kas būtų, jeigu tai nutiktų sausį, kai lauke ne +20, o -15 laipsnių?

Vasarą tai dar nepatogumas, žiemą tai būtų rimta grėsmė

Rugpjūtį elektros dingimas reiškia daug nervų, sugedusį maistą, tamsą, ryšio problemas ir sutrikusį kasdienį gyvenimą. Bet žiemą tokia pati situacija daugeliui namų galėtų virsti katastrofa. Šiandien nemaža dalis šildymo sistemų priklauso nuo elektros – net tada, kai žmogus šildosi malkomis, granulėmis ar dujomis. Reikia cirkuliacinių siurblių, automatikos, valdiklių, vandens siurblių. Dingus elektrai, visa sistema gali sustoti, o ilgiau užsitęsus šalčiui prasideda visai kitas lygis: krenta temperatūra namuose, gali užšalti vandentiekis, trūkti vamzdžiai, sustoti šildymas, nukentėti ne tik patogumas, bet ir pats būstas.

Todėl žmonių pyktis čia nėra vien „Facebook“ emocija. Tai labai reali baimė. Jeigu po vasaros audros kai kuriems elektros tenka laukti kelias paras, kaip sistema atrodytų per žiemos pūgą, kai keliai sunkiai pravažiuojami, medžiai lūžta nuo sniego, o kiekviena valanda be šildymo namuose tampa vis pavojingesnė? Tokiu atveju žmonės galvotų ne apie atitirpusius šaldiklius, o apie tai, ar ryte dar bus vandens, ar neužšals vamzdžiai ir ar namuose išvis galima saugiai likti.

ESO aiškina apie milžinišką žalą, bet gyventojams nuo to ne šilčiau

Suprantama, audra buvo stipri. Medžiai virto ant laidų, buvo pažeista infrastruktūra, kai kur prie pažeidimų sunku privažiuoti, brigados dirba visoje Lietuvoje. Niekas nesako, kad nutrūkusius laidus galima sutaisyti spragtelėjus pirštais. Tačiau gyventojai mato kitą pusę: jeigu trečią parą po audros vis dar nėra elektros, vadinasi, rezervas tokiai situacijai yra labai ribotas arba žmonėms jis tiesiog nejaučiamas.

Ir čia prasideda didžiausias nepasitikėjimas. Žmogui, kuris trečią dieną sėdi be elektros, nebeįdomu, kiek brigadų dirba popieriuje. Jam svarbu, kada užsidegs šviesa. Kada pradės veikti šaldytuvas. Kada jis galės normaliai nusiprausti, pasikrauti telefoną, įsijungti siurblį, išvirti vaikui maisto ar patikrinti, kas vyksta su namų sistema. Kai vietoje aiškaus atsakymo gaunama žinutė „terminas gali keistis“, žmonėms natūraliai kyla pyktis.

Žmonės neturi elektros

Lietuva gavo labai aiškų perspėjimą

Ši audra turėtų būti ne tik ESO problema. Tai turėtų būti rimtas signalas visai valstybei, savivaldybėms ir patiems gyventojams. Elektra šiandien nebėra tik lemputė lubose. Ji reiškia vandenį, šildymą, ryšį, saugumą, vartus, siurblius, šaldytuvus, darbą iš namų, vaikų priežiūrą ir normalų gyvenimą. Kai elektra dingsta kelioms valandoms, tai nepatogu. Kai dingsta kelioms paroms, paaiškėja, kiek daug dalykų laikėsi ant vieno jungiklio.

Baisiausia, kad dauguma žmonių tokiam scenarijui nėra pasiruošę. Vieni neturi išorinės baterijos, kiti neturi vandens atsargų, treti nežino, ar jų šildymo sistema veiktų be elektros, ketvirti net nėra pagalvoję, ką darytų, jei žiemą elektra dingtų dviem ar trims paroms. Ir dabar, kai visa tai nutiko vasarą, dar yra laiko susimąstyti. Bet jei toks smūgis ateitų sausį, susimąstymui laiko jau nebūtų.

Klausimas paprastas: ar tikrai esame pasiruošę?

Po šios audros žmonės turi teisę klausti labai tiesiai: ar ESO turi pakankamai pajėgumų tokiems įvykiams? Ar savivaldybės žino, ką daryti, jei elektra dingsta ne kelioms gatvėms, o tūkstančiams namų? Ar yra pakankamai generatorių tiems, kuriems jų reikia pirmiausia? Ar aišku, kaip padėti senoliams, šeimoms su mažais vaikais, žmonėms, kurių sveikata priklauso nuo elektros prietaisų? Ar žiemą tokia situacija nevirstų visišku chaosu?

Kol lauke vasara, atsakymai dar gali būti ramūs. Dar galima tikrinti planus, stiprinti tinklus, ruošti rezervus, informuoti žmones, peržiūrėti silpniausias vietas. Bet po tokios audros apsimesti, kad viskas gerai, jau neišeina. Nes gyventojai savo akimis pamatė, kaip greitai normalus gyvenimas sustoja, kai dingsta elektra.

Šį kartą namai neatšals iki pavojingos ribos. Vamzdžiai neužšals. Radiatoriai nesprogs nuo šalčio. Bet tai tik todėl, kad dabar rugpjūtis. Klausimas, kuris liko po šios audros, daug baisesnis: kas būtų, jeigu tokia pati tyla rozetėse ateitų vidury žiemos?