Pirkėjai vis dar prisimena „Mere“: ne dėl lentynų, o dėl vieno dalyko, kurio dabar labai trūksta

Dalis žmonių šiandien vis dar pasako labai tiesiai: būtų gerai, jei „Mere“ vėl atsidarytų. Ne todėl, kad tai buvo jaukiausia parduotuvė mieste. Ne todėl, kad ten laukė platus pasirinkimas, gražūs stendai ar maloni muzika tarp lentynų. Priežastis daug paprastesnė – kai kurios prekės ten kainavo mažiau.

O kai po darbo žmogus užsuka ne „pasižvalgyti“, o nusipirkti pieno, kruopų, aliejaus, konservų, skalbiklio ar ko nors vaikams į mokyklą, jam dažnai neberūpi, kaip atrodo prekybos centro įvaizdis. Jam rūpi vienas labai konkretus dalykas – kiek reikės sumokėti prie kasos.

Šiandien daug šeimų gyvena taip, kad kiekvienas euras jau iš anksto paskirstytas. Už šildymą, elektrą, kurą, paskolą, vaistus, maistą, vaikų būrelius. Ir kai įprastas pirkinių krepšelis vėl kainuoja daugiau, nei žmogus tikėjosi, pyktis kyla ne iš lepumo. Jis kyla iš nuovargio.

Žmonės ilgisi ne pavadinimo, o pigesnio krepšelio

Kalbant apie „Mere“, labai lengva nukrypti į ginčus apie patį tinklą. Vieni jį kritikavo, kiti gynė, treti ten niekada neapsipirkinėjo ir neketino to daryti. Tačiau daliai pirkėjų šis pavadinimas tapo visai ne parduotuvės, o pigesnės alternatyvos simboliu.

Žmogus nėra kvailas. Jis mato kainas. Jis puikiai prisimena, kiek mokėjo už aliejų, makaronus, tualetinį popierių ar skalbimo priemones prieš metus ar dvejus. Jis lygina čekius, žiūri akcijas, skaičiuoja, kur už tą pačią sumą parsineš daugiau.

Todėl socialiniuose tinkluose tokia nuotaika skamba labai paprastai: „Man nereikia blizgančių lentynų. Man reikia, kad už 30 eurų parsineščiau daugiau nei du maišelius.“

Tai nėra kalba apie prabangą. Tai kalba apie kasdienybę. Apie žmogų, kuris nori nusipirkti būtinų prekių ir nesijausti taip, lyg kiekvienas apsipirkimas būtų mažas smūgis piniginei.

Akcijų daug, bet aiškumo mažiau

Didieji prekybos tinklai nuolat kalba apie akcijas, lojalumo korteles, programėles, asmeninius pasiūlymus, specialias dienas ir nuolaidų kampanijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasirinkimų labai daug.

Tačiau paprastam pirkėjui nuo to kartais tik dar painiau. Vieną dieną pigiau tik su kortele. Kitą – tik per programėlę. Trečią – tik perkant dvi prekes. Ketvirtą paaiškėja, kad nuolaida baigėsi vakar. Žmogus prie lentynos jau nebeperka, o sprendžia mažą matematikos uždavinį.

Pigesnio formato parduotuvė veikė kitaip. Mažiau patogumo, mažiau blizgesio, kuklesnė aplinka, bet aiškesnė logika: svarbiausia – mažesnė kaina. Būtent šito daliai pirkėjų dabar ir trūksta.

Kai žmogus po darbo pavargęs stovi prie lentynos ir renkasi, ar pirkti brangesnį skalbiklį, ar šį mėnesį ieškoti pigiausio varianto, jam reklaminiai šūkiai nelabai padeda. Jam padeda mažesnė kaina.

„Mere“ nebuvo tobula, bet spaudimą rinkai darė

Nereikia idealizuoti „Mere“. Tai nebuvo parduotuvė visiems. Vieniems nepatiko prekių išdėstymas, kitiems – pasirinkimas, tretiems – atmosfera, ketvirtiems – kilmė, reputacija ar platesnis politinis kontekstas. Kai kurie žmonės ten nebūtų ėję iš principo, ir tai yra jų teisė.

Tačiau yra dalykas, kurį sunku paneigti: tokio tipo parduotuvė rinkoje kūrė spaudimą. Ji priminė, kad dalį kasdienių prekių galima parduoti pigiau, net jei už tai pirkėjas gauna mažiau patogumo ir mažiau gražios aplinkos.

Ir tada atsiranda labai nepatogus klausimas: jeigu kažkur buvo galima pigiau, kodėl kitur taip dažnai negalima?

Žinoma, prekybininkai turi savų paaiškinimų. Logistika, nuoma, atlyginimai, elektra, sandėliavimas, tiekėjai, mokesčiai, kokybės reikalavimai. Visa tai nėra išgalvota. Bet pirkėjas kasdien mato ne sąnaudų lenteles, o kainas lentynose.

Jam svarbu ne tai, kodėl brangu. Jam svarbu, kad brangu.

Pirkėjas jaučiasi turintis pasirinkimą, bet ne visada realų

Iš pirmo žvilgsnio Lietuvoje parduotuvių pasirinkimas yra. Gali eiti į vieną tinklą, gali į kitą, gali sekti akcijas, važiuoti į didesnį prekybos centrą, lyginti kainas skirtingose vietose. Tačiau realiame gyvenime ne viskas taip paprasta.

Po darbo retas nori važinėti per pusę miesto dėl pigesnio cukraus ar skalbiklio. Senjoras ne visada gali rinktis parduotuvę, kuri yra už kelių kilometrų. Šeima su mažais vaikais dažnai perka ten, kur arčiausiai. Žmogus be automobilio renkasi ne pigiausią, o pasiekiamiausią vietą.

Taip pirkėjas atsiduria situacijoje, kai pasirinkimas lyg ir yra, bet jis ribotas. Jei šalia namų tik vienas ar du tinklai, žmogus tampa priklausomas nuo jų kainų, akcijų ir taisyklių.

Todėl labai lengva suprasti frazę: „Aš nenoriu prašyti pašalpų. Aš tiesiog noriu parduotuvės, kurioje už savo pinigus gaučiau daugiau.“

Tai ne skundas dėl prabangos. Tai labai žemiškas noras gyventi oriau.

Taupyti nėra gėda

Į pigesnes parduotuves kartais vis dar žiūrima iš aukšto. Lyg žmogus, kuris ieško mažesnės kainos, kažko nesuprastų arba rinktųsi „prastesnį“ gyvenimą. Bet tokia laikysena labai neteisinga.

Taupyti nėra gėda. Ieškoti pigesnės prekės nėra gėda. Norėti, kad konkurencija veiktų pirkėjo naudai, nėra gėda.

Ypač kai kalbame ne apie prabangą, o apie kasdienes prekes. Miltus, kruopas, makaronus, aliejų, konservus, skalbimo priemones, tualetinį popierių, šaldytus produktus. Tai ne kaprizai. Tai įprastas pirkinių krepšelis, kurį žmonės perka vėl ir vėl.

Jeigu už tokias prekes galima mokėti mažiau, pirkėjas natūraliai klausia: kodėl jis turėtų mokėti daugiau vien todėl, kad kito patogaus pasirinkimo šalia nėra?

Nepatogi pusė, kurios negalima ignoruoti

Vis dėlto „Mere“ tema nėra vien apie kainas. Būtų nesąžininga apsimesti, kad viskas čia paprasta. Dalis žmonių šios parduotuvės nenorėjo dėl jos kilmės, reputacijos ar politinio konteksto. Jų argumentas irgi aiškus: pigiau dar nereiškia geriau, jei pirkėjas nenori remti tam tikro verslo.

Šią poziciją taip pat galima suprasti. Pirkėjas turi teisę rinktis pagal vertybes. Vienam svarbiausia kaina, kitam – prekės kilmė, trečiam – darbuotojų sąlygos, ketvirtam – patogumas, penktam – tai, kad parduotuvė būtų šalia namų.

Tik yra vienas labai jautrus dalykas: vertybinius pasirinkimus daug lengviau daryti tada, kai turi finansinį rezervą. Kai žmogus skaičiuoja paskutinius eurus iki atlyginimo, jam sunku aiškinti, kad jis turėtų pirkti brangiau dėl didesnio principo.

Principai svarbūs. Bet tuščias šaldytuvas irgi yra labai stiprus argumentas.

Todėl ši tema taip skaudžiai kabina žmones. Ji susiduria su dviem dalykais vienu metu – pinigine ir sąžine.

Kodėl „Mere“ pavadinimas vis dar grįžta į pokalbius

Daugeliui „Mere“ šiandien yra ne tiek konkretus prekybos tinklas, kiek prarastos alternatyvos vardas. Žmonės nebūtinai ilgisi būtent tos pačios parduotuvės, tos pačios iškabos ar to paties formato. Jie ilgisi vietos, kurioje kasdienės prekės būtų aiškiai pigesnės.

Jeigu rytoj Lietuvoje atsirastų kitas tinklas, kuris be didelio blizgesio, bet su gerokai mažesnėmis kainomis parduotų būtiniausias prekes, dalis žmonių tikriausiai sakytų: štai, apie tai ir kalbėjome.

Todėl klausimas iš tikrųjų yra ne tik apie „Mere“. Klausimas apie tai, kodėl pirkėjas Lietuvoje taip dažnai jaučiasi įstrigęs tarp akcijų medžioklės, lojalumo kortelių ir nuolatinio brangimo.

Kodėl pigesnė alternatyva tampa ne normaliu rinkos dalyviu, o beveik įvykiu, apie kurį žmonės dar ilgai kalba net jai dingus?

Viena pigi parduotuvė neišgelbės, bet konkurencija keičia toną

Nereikia tikėtis, kad viena parduotuvė išspręs visas kainų problemas. Taip nebūna. Maisto ir būtiniausių prekių kainas lemia daug veiksnių, todėl vienas tinklas negali staiga pakeisti visos rinkos.

Bet pigesnio formato parduotuvės daro vieną labai svarbų dalyką – jos verčia kitus pasitempti. Kai rinkoje atsiranda žaidėjas, kuris parduoda pigiau, didiesiems tinklams tampa sunkiau aiškinti, kad kitaip tiesiog neįmanoma.

Tada konkurencija vyksta ne vien reklamomis, lipdukais, programėlėmis ar gražiais šūkiais. Ji pradeda vykti kaina. O pirkėjui tai yra svarbiausia.

Būtent todėl dalis žmonių ir nori, kad panašus formatas grįžtų. Ne dėl meilės konkrečiam pavadinimui, o dėl labai praktiško noro – kad pirkinių čekis nebūtų toks sunkus.

Pyktis dėl kainų nėra tik emocija

Kai žmogus sako: „Jeigu ten buvo pigiau, kodėl dabar turiu mokėti daugiau?“, tai nėra vien bambėjimas. Tai klausimas, kylantis iš kasdienio nuovargio.

Kai atlyginimas nespėja paskui kainas, kai akcijos tampa ne maloniu sutaupymu, o beveik būtina išgyvenimo strategija, pirkėjas natūraliai pyksta. Kartais ant prekybos centrų. Kartais ant valdžios. Kartais ant tiekėjų. Kartais net ant savęs, kad vėl nepavyko geriau suplanuoti išlaidų.

Bet ne kiekvieną pyktį reikia nurašyti kaip emociją. Kartais emocija labai tiksliai parodo problemą.

O problema čia paprasta: žmonės nori daugiau realios konkurencijos ir pigesnių kasdienių prekių. Ne dar vienos programėlės. Ne dar vienos kortelės. Ne akcijos, kurios galioja tik tada, kai perki daugiau nei reikia. Jie nori aiškaus jausmo, kad už savo pinigus gauna daugiau.

Kol kainos spaudžia, ši tema niekur nedings

„Mere“ vieniems buvo nepriimtina, kitiems – naudinga, tretiems – tiesiog dar viena parduotuvė, į kurią jie galėjo nueiti arba nenueiti. Dėl jos galima ginčytis ilgai. Tačiau ginčo esmė išlieka labai aiški.

Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems maisto ir būtiniausių prekių kainos tapo per sunkios. Kai jie prisimena parduotuvę, kurioje kai kas kainavo pigiau, jie prisimena ne lentynas ir ne iškabą. Jie prisimena jausmą, kad už tą pačią sumą galima parsinešti daugiau.

Kol šito jausmo nesuteiks kiti prekybos tinklai, tol žmonės ir toliau klaus, kodėl už tas pačias kasdienes prekes reikia mokėti vis daugiau.

O atsakymas „tokios dabar kainos“ pirkėjų jau seniai nebeįtikina.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!