Rasa autobuse užleido vietą nepažįstamajai, tačiau ši išlipo kaip draugės

– Sėskitės, man dar toli, – Rasa pakilo taip staigiai, kad nuo kelių nuslydo pirkinių maišelis. Iš jo išriedėjo mandarinas ir sustojo prie autobuso durų, prie purvino bato pado.

Moteris su pilku lietpalčiu trumpam sutriko. Jai galėjo būti apie šešiasdešimt penkerius, plaukai susegti mažu juodu segtuku, ant rankovės dar laikėsi lietaus lašai. Rasa, keturiasdešimt dvejų buhalterė iš Šiaulių, tą vakarą grįžo iš darbo vėliau nei įprastai. Autobuse tvyrojo šlapių striukių, kavos ir kažkieno aštrių kvepalų kvapas. Dauguma sėdėjo palinkę prie telefonų.

– Tikrai nereikia, dukrele, – pasakė moteris, bet jau laikėsi už sėdynės atlošo.

– Reikia. Jūs su maišais, aš pastovėsiu, – atsakė Rasa ir koja prisitraukė mandariną.

Moteris atsisėdo, pasidėjo ant kelių du medžiaginius krepšius. Viename kyšojo batonas, žali svogūnai ir baltas pakelis iš vaistinės. Rasa įsikibo į turėklą. Autobusas pajudėjo trūkčiodamas, teko pasislinkti arčiau lango. Už stiklo slinko šlapios sankryžos, mirgėjo vaistinės kryžius, stotelėje du paaugliai spardė skardinę.

Po kelių minučių moteris pakėlė akis.

– Jūs labai panaši į mano buvusią kaimynę, – tarė ji. – Tik ana visada dažydavosi ryškiai raudonai. Net šiukšlių nešti eidama.

Rasa šyptelėjo. Tą dieną ji visai nesijautė nei ryški, nei panaši į žmogų, kuriam norėtųsi šypsotis. Ryte susipyko su šešiolikmete Ieva dėl neišplautų indų, darbe kolegė neatsakė į tris laiškus, o vakare vyras Marius parašė, kad vėl užtruks garaže. Rasa buvo nusprendusi grįžusi išvirti makaronų, įsijungti serialą ir su niekuo per daug nekalbėti.

– Lūpdažį turiu. Stalčiuje, – pasakė ji. – Kažkaip vis nėra kur juo eiti.

Moteris tyliai nusijuokė.

– Aš Aldona. Šiandien buvau pas seserį. Nieko rimto jai nėra, tik susirinko mus visus ir išaiškino, ką blogai darom. Tokia ji.

– Rasa. Mano mama irgi mokėdavo pasakyti, ką darau ne taip. Dabar jau rečiau skambina.

Pati nustebo, kad taip išsprūdo. Apie mamą paprastai kalbėdavo atsargiai. Prieš dvejus metus ji išvažiavo pas Rasos brolį į Airiją, o skambučiai tapo trumpi: ar vaikai sveiki, ar darbe laikaisi, nepamiršk šilčiau rengtis. Rasa atsakydavo, kad viskas gerai, nors ne viskas buvo gerai jau seniai.

Aldona pasitaisė segtuką.

– Kai žmogus sako „viskas gerai“, dažnai tiesiog nenori dabar kalbėti, – tarė ji. – Suprantama.

Rasa jau norėjo atsakyti, kad nepažįstamiesiems lengva taip kalbėti, bet autobusas staigiai stabdė. Vienas Aldonos krepšys nuslydo nuo kelių, batonas nukrito ant grindų. Rasa pasilenkė jo pakelti ir pamatė iš krepšio išslydusį voką. Ant jo mėlynu rašalu buvo užrašyta: „Rasai“.

Ji sustingo su batonu rankoje. Aldona irgi pamatė voką.

Rasa autobuse užleido vietą nepažįstamajai, tačiau ši išlipo kaip draugėsNuotrauka: Unsplash / Andy Vult

– Čia man? – paklausė Rasa.

Aldona paėmė voką, pavartė tarp pirštų.

– Turbūt. Tavo mama man jį atidavė pernai vasarą. Sakė, jei kada tave sutiksiu, perduočiau.

Rasa prisėdo ant laisvo kraštelio šalia jos, nors vietos beveik nebuvo. Iš pradžių net supyko. Ant mamos, kuri nieko nesakė. Ant šitos moters, kuri tiek laiko vežiojosi voką krepšyje. Ir ant savęs, nes prieš valandą pyko ant Ievos dėl vienos lėkštės, o mamai be reikalo beveik neskambindavo.

– Kodėl anksčiau neatidavėt? – paklausė tyliau.

– O kaip? Aš nežinojau, kur jūs gyvenat. Tavo mama sakė, kad abi užsispyrusios. Dar pasakė, kad nereikia lįsti per jėgą. Na, gal ir kvailai čia išėjo, – Aldona gūžtelėjo pečiais. – Bet voką turėjau.

Vokas buvo neužklijuotas, kampai apsitrynę. Rasa jo neatplėšė. Kažkas autobuse garsiai kalbėjo telefonu apie sugedusį šaldytuvą, vairuotojas pranešė kitą stotelę, o prie lango mažas berniukas pirštu braukė per aprasojusį stiklą.

– Ji sveika? – paklausė Rasa.

– Kiek žinau, taip. Tavo brolis per Kalėdas man buvo parašęs, kad ji vėl nepatenkinta jo arbata. Tai turbūt laikosi, – Aldona nusišypsojo. – Aš buvau jūsų namo kaimynė, kai gyvenot Tilžės gatvėje. Trečiame aukšte. Tu maža buvai, visus mano katinus vadindavai Murkiu.

Rasa prisiminė ne pačią moterį, o žalią laiptinės linoleumą, mamos ranką, tempiančią ją namo, ir ant palangės paliktą dubenėlį katei. Gal ir buvo ta Aldona. Ji nepasakė.

Aldona išlipo prie senojo pašto. Prieš užsidarant durims dar atsisuko.

– Tik nepalikit jo metus tarp sąskaitų, gerai?

Rasa linktelėjo. Iki savo stotelės ji laiško neatidarė.

Namuose Ieva virtuvėje plovė lėkštes, nors vanduo buvo pribėgęs per kraštus, o Marius iš garažo parašė dar vieną žinutę: „Grįšiu vėlai, nepyk.“

– Mama, kur mano juodas džemperis? – iš virtuvės paklausė Ieva.

Rasa padėjo voką ant stalo, šalia telefono ir dar nepakabinto lietpalčio.

– Nežinau. Paieškosim kartu, – pasakė ji.

Mamai tą vakarą nepaskambino. Laišką perskaitė po pusvalandžio, kai užvirė per stipri arbata, o Ieva vonioje trankė stalčių. Telefoną kelis kartus paėmė į rankas, paskui vėl padėjo.