Vegetaras, veganas ar pescetaras? Skirtumas daug didesnis nei vien mėsa lėkštėje

Žmonės vis dar dažnai suplaka vegetarizmą ir veganizmą į vieną krūvą. Jeigu žmogus nevalgo mėsos, jis automatiškai pavadinamas veganu, nors ant jo pusryčių stalo gali būti kiaušiniai, varškė ir kava su pienu. Dar daugiau painiavos atsiranda tada, kai žmogus nevalgo mėsos, bet valgo žuvį – vieni jį vadina vegetaru, kiti sako, kad tai „beveik veganas“.

Iš tiesų skirtumai gana aiškūs. Vegetaras ir veganas gali valgyti daug tų pačių produktų, tačiau jų pasirinkimo ribos labai skiriasi. O veganizmas apskritai dažnai yra ne tik mityba, bet ir platesnis gyvenimo būdas.

Todėl išsiaiškinkime paprastai, be stereotipų apie „žolės valgymą“ ir be bandymo įrodyti, kad vienas pasirinkimas geresnis už kitą.

Vegetaras mėsos nevalgo, tačiau kiaušiniai ir pienas dažniausiai lieka

Dažniausiai vegetarais vadinami žmonės, kurie nevalgo mėsos ir žuvies, tačiau jų racione gali likti pienas, sūris, varškė, jogurtas, sviestas, kiaušiniai ir medus.

Žinoma, yra ir skirtingų vegetarizmo formų. Vieni valgo pieno produktus, bet ne kiaušinius, kiti – atvirkščiai. Tačiau kasdienėje kalboje vegetaras paprastai reiškia žmogų, kuris atsisakė gyvūnų mėsos, bet ne visų gyvūninės kilmės produktų.

Dėl to vegetariškas racionas gali atrodyti visiškai įprastas. Pusryčiams – košė su pienu ar omletas, pietums – daržovių troškinys su sūriu, vakarienei – makaronai su varške ar ankštiniais.

Visai kita kategorija yra pescetarai. Jie nevalgo mėsos, tačiau valgo žuvį ir jūros gėrybes. Pieno produktai ir kiaušiniai jų racione taip pat gali likti.

Todėl žmogus, valgantis lašišą, tuną ar krevetes, griežta prasme nėra vegetaras, nors kasdienybėje žmonės šias sąvokas neretai sumaišo.

Veganas atsisako visų gyvūninės kilmės produktų

Veganiškoje mityboje riba daug aiškesnė. Joje nėra nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų, nei kiaušinių. Daugelis veganų taip pat nevartoja medaus, nes tai gyvūninės kilmės produktas.

Todėl pieną keičia avižų, sojų, migdolų ar kitais augaliniais gėrimais, mėsą – ankštiniais, tofu, tempeh, seitanui ar augaliniais mėsos pakaitalais, o įprastą sūrį – augalinėmis alternatyvomis.

Tačiau būtų didelė klaida manyti, kad veganai valgo vien salotas. Tinkamai suplanuotas augalinis racionas gali būti labai įvairus: pupelės, lęšiai, avinžirniai, tofu, riešutai, sėklos, grikiai, avižos, ryžiai, bulvės, daržovės, vaisiai, uogos, augaliniai jogurtai, humusas, įvairūs troškiniai ir šimtai kitų patiekalų.

Problema prasideda ne tada, kai žmogus atsisako mėsos, o tada, kai jos niekuo nepakeičia.

Jeigu vakarienei anksčiau būdavo mėsa, bulvės ir daržovės, o tapus veganu mėsa tiesiog išimama ir lieka bulvės su agurku, toks racionas ilgainiui gali būti prastai subalansuotas. Organizmui vis tiek reikia baltymų, riebalų, geležies, kalcio, cinko ir kitų maistinių medžiagų.

Todėl geras veganiškas maistas nėra „atimk mėsą“. Tai visiškai kitaip sudėliota lėkštė.

Vien žodis „veganiška“ dar nereiškia, kad maistas sveikas

Čia dažnai atsiranda dar vienas mitas. Parduotuvėje pamačius užrašą „vegan“, automatiškai pagalvojama, kad produktas sveikas.

Nebūtinai.

Bulvių traškučiai gali būti veganiški. Saldūs gazuoti gėrimai – taip pat. Sausainiai, saldainiai, itin perdirbti mėsos pakaitalai ar pusfabrikačiai gali neturėti nė vieno gyvūninės kilmės ingrediento, tačiau nuo to jie savaime netampa visaverčiu maistu.

Lygiai taip pat vegetaras gali nevalgyti mėsos, bet kasdien gyventi iš picos, bandelių ir sūrio.

Todėl vertinti reikėtų ne etiketę, o visą mitybą.

Jei pagrindą sudaro ankštiniai, viso grūdo produktai, daržovės, vaisiai, riešutai ir sėklos, situacija viena. Jeigu pagrindas – saldumynai ir pusfabrikačiai, visai kita.

Yra keli dalykai, į kuriuos veganams verta atkreipti ypatingą dėmesį

Vienas svarbiausių – vitaminas B12. Patikimų natūralių augalinių jo šaltinių praktiškai nėra, todėl veganams paprastai reikia rinktis B12 papildytus produktus arba papildus.

Taip pat verta stebėti geležies, kalcio, jodo, vitamino D, omega-3 riebalų rūgščių ir baltymų kiekį racione. Tai nereiškia, kad žmogus turi kasdien vaikščioti su skaičiuotuvu, tačiau bent pradžioje naudinga suprasti, iš kur konkrečios maistinės medžiagos bus gaunamos.

Pavyzdžiui, baltymų galima gauti iš lęšių, pupelių, avinžirnių, tofu, sojų produktų, riešutų ir įvairių grūdų. Kalcio – iš kalciu papildytų augalinių gėrimų, tofu, kai kurių žalialapių daržovių ar sėklų. Geležies gausu ankštiniuose, sėklose ir kai kuriuose grūduose, o jos pasisavinimą gali pagerinti kartu valgomi vitamino C turintys produktai.

Vegetarams dalį šių medžiagų gauti paprasčiau, nes racione lieka kiaušiniai ir pieno produktai, tačiau ir čia nėra garantijos. Blogai suplanuota vegetariška mityba gali būti tokia pat vienpusiška kaip bet kuri kita.

Veganizmas dažnai nesibaigia virtuvėje

Čia ir yra bene didžiausias skirtumas tarp vegetarizmo ir veganizmo.

Vegetarizmas dažniausiai apibūdina mitybos pasirinkimą. Veganizmas daugeliui yra platesnė filosofija, kuria siekiama kiek įmanoma vengti gyvūnų išnaudojimo ne tik maiste.

Todėl dalis veganų nepirks odinių batų ar kailio, vengs kosmetikos, kurios gamyboje naudojami gyvūninės kilmės ingredientai ar bandymai su gyvūnais, ir gali atsisakyti pramogų, kuriose gyvūnai laikomi žmonių pasilinksminimui.

Žinoma, ir čia žmonės nėra vienodi. Vienas į veganizmą ateina dėl gyvūnų gerovės, kitas – dėl aplinkos, trečias pirmiausia pakeičia mitybą ir tik vėliau pradeda domėtis kitomis sritimis.

Todėl pasakyti „visi veganai daro būtent taip“ būtų per daug paprasta.

Paprasčiausia taisyklė, kad daugiau nesusimaišytumėte

Jeigu norite viską prisiminti vienu sakiniu, jis būtų toks: vegetaras nevalgo mėsos ir žuvies, bet gali valgyti kiaušinius bei pieno produktus; pescetaras nevalgo mėsos, bet valgo žuvį; veganas nevartoja jokių gyvūninės kilmės produktų ir dažnai šį principą taiko ne tik maistui.

O ar kuris nors iš šių pasirinkimų automatiškai padaro žmogų sveikesnį? Ne. Sveikatai daug svarbiau, kaip sudėliotas visas racionas, o ne vien tai, kokią etiketę sau prisiklijuojame.

Galima valgyti mėsą ir maitintis prastai. Galima būti vegetaru ir maitintis prastai. Galima būti veganu ir maitintis prastai.

Ir lygiai taip pat visus šiuos racionus galima sudėlioti gerokai protingiau.

Todėl kitą kartą išgirdę, kad veganas „valgo tik žolę“, jau žinosite, kodėl tai labiau senas juokelis nei realybė.