Rugsėjo pirmoji suaugusį žmogų sugrąžina į mokyklos koridorių: kodėl prisimename skambutį ir kreidą

Ryte pro atvirą langą girdėti vaikų balsai, kieme kažkas fotografuojasi su gėlėmis, o prie perėjos lėtai sustoja automobiliai. Suaugęs žmogus skuba į darbą, rankoje laiko kavą, mintyse dėlioja dienos reikalus, bet staiga užtenka vieno vaizdo – naujos kuprinės, baltų marškinių ar mokyklos kieme susibūrusių tėvų. Ir jis jau nebe rugsėjo rytą stovi savo dabartiniame mieste.

Mintyse atsiveria ilgas koridorius su tamsesnėmis grindimis, klasės durys, prie kurių nedrąsu sustoti, ir tas ypatingas pirmasis skambutis. Kai kuriems ryškiausiai grįžta kreidos dulkės ant mokytojo rankų, kitiems – šlapios striukės rūbinėje, sąsiuvinių kvapas ar sunkus kardelių glėbys. Atrodo keista: praėjo dešimtmečiai, o keli rugsėjo ženklai vis dar pasiekia taip tiksliai.

Ši diena daugeliui primena ne vien mokyklą. Ji iškelia seną jausmą, kad vasara baigėsi ir prasideda etapas, kurio dar nevaldai – nauja klasė, nauji žmonės, nežinomi reikalavimai. Būtent todėl rugsėjo pirmoji kartais sugraudina net tuos, kurie mokyklos laikų tikrai nevadintų pačiais geriausiais.

Vienas skambutis pažadina daugiau nei pamokos prisiminimą

Mokyklos laiką prisimename ne kaip tvarkingą faktų sąrašą. Retas suaugęs žmogus iš atminties pasakytų, kurią rugsėjo pirmąją lijo ar kokią užduotį mokytoja liepė atlikti pirmoje pamokoje. Tačiau garsas, kvapas ar vaizdas išsaugo visai kitą sluoksnį – kūno prisiminimą apie laukimą, nejaukumą, smalsumą arba džiaugsmą sutikus klasės draugus.

Skambutis mokykloje niekada nereiškė tik pamokos pradžios ir pabaigos. Jis suskirstydavo dieną, nurodydavo, kada galima atsipūsti, kada reikia sėdėti tyliai, kada bėgti į valgyklą. Suaugusiojo gyvenime laiką valdo telefonas, susitikimai ir pareigos, tačiau senasis garsas vis tiek gali akimirksniu grąžinti į laiką, kai dienos ritmą nustatydavo kažkas kitas.

Ne mažiau stipri ir kreida. Ji siejasi su lenta, tyla prieš atsakymą, nubrauktu neteisingu žodžiu ir mokytojo užrašu, kurį reikėdavo skubiai persikelti į sąsiuvinį. Kreidos kvapas ar dulkių vaizdas yra labai konkretus ženklas, todėl jis gali ištraukti ne vien klasę, bet ir visą tos klasės nuotaiką.

Rugsėjis primena laiką, kai viskas prasidėdavo iš naujo

Suaugusiesiems Naujuosius metus dažnai nustelbia sausio darbai, sąskaitos ir pažadai sportuoti nuo pirmadienio. O rugsėjo pirmoji turi kitokią energiją: ji vis dar primena naują pradžią. Vaikystėje tai buvo aiški riba – baigėsi laisvos dienos, vėl atsirado tvarkaraštis, pareigos ir žmonės, su kuriais reikės būti kasdien.

Šis jausmas išlieka ir tiems, kurie seniai nebeveda vaiko į mokyklą. Rugsėjį dažnas susitvarko namus, imasi atidėtų darbų, planuoja kursus ar grįžta prie režimo po vasaros. Tarsi viduje vis dar veiktų senas kalendorius, kuriame tikrieji metai prasideda ne sausį, o tuomet, kai rytai atvėsta ir parduotuvėse atsiranda sąsiuviniai.

Tačiau sugrįžta ne vien šviesi nostalgija. Vienam žmogui mokykla buvo saugi vieta su draugais ir mylima mokytoja, kitam – nuolatinis nerimas, ar pavyks atsakyti prie lentos, ar niekas nepasijuoks. Todėl rugsėjo simboliai kartais sukelia šilumą, o kartais – sunkiai paaiškinamą įtampą. Abu jausmai yra natūrali tos pačios praeities dalis.

Rugsėjo pirmoji suaugusį žmogų sugrąžina į mokyklos koridorių: kodėl prisimename skambutį ir kreidąNuotrauka: Unsplash / Rebecca Campbell

Tėvai, mokytojai ir tie, kurie į mokyklą nebegrįš

Tėvams rugsėjo pirmoji dažnai būna dviguba. Jie lygina vaiko kuprinę su sava, stebi, kaip mažasis pirmokas laikosi prie rankos, ir staiga supranta, kad laikas juda greičiau, nei norėtųsi. Išoriškai tai gali būti tik gėlių pirkimas, nuotrauka kieme ir skubėjimas į darbą, bet viduje tokia diena primena ir savo pačių pirmuosius žingsnius be tėvų.

Mokytojams ši data taip pat nėra vien šventinė rikiuotė. Jie mato susijaudinusius vaikus, tėvus, kurie stengiasi nesijaudinti, ir klases, kuriose po vasaros vėl reikės kurti tvarką bei pasitikėjimą. Suaugusieji dažnai idealizuoja mokyklos pradžią kaip gražų ritualą, tačiau žmogui, stovinčiam prieš klasę, ji reiškia ir atsakomybę už tuos, kuriems šis rugsėjis gali būti labai nedrąsus.

Yra ir žmonių, kuriems rugsėjo pirmoji praeina beveik nepastebimai, kol neišgirsta skambučio per žinias ar nepamato pažįstamos mokyklos nuotraukos socialiniuose tinkluose. Tuomet iškyla ne vien klasės draugų veidai, bet ir tie, kurių jau nebėra: mokytoja, seneliai, lydėję į pirmą klasę, vaikystės draugas. Šventė netikėtai tampa laiko ženklu.

Nereikia versti savęs jaustis tik linksmai

Rugsėjo pirmosios nostalgija nėra pareiga nusišypsoti ir pasakoti, kad anksčiau viskas buvo geriau. Jei prisiminimai malonūs, galima leisti sau trumpam juose pabūti: pavartyti seną nuotrauką, parašyti buvusiam klasės draugui, su vaiku pasidalyti viena tikra, nepaglostyta mokyklos istorija. Tokie pokalbiai dažnai pasako daugiau nei oficialūs palinkėjimai būti pažangiam.

Jeigu mokykla kelia nemalonius jausmus, verta jų nenuvertinti. Žmogus neprivalo romantizuoti laikotarpio, kuriame jautėsi vienišas, buvo gėdinamas ar tiesiog kasdien laukė skambučio į namus. Kartais brandžiausias santykis su praeitimi yra pripažinti, kad ji nebuvo lengva, ir vis tiek suprasti, kiek toli nuo jos nueita.

O tėvams rugsėjo rytą verta prisiminti paprastą dalyką: vaikui svarbiausia ne tobula puokštė ir ne nepriekaištinga nuotrauka. Jam daug labiau reikia ramaus suaugusiojo šalia, kuris nepasijuoks iš baimės, leis paklausti ir po šventės išklausys. Pirmoji diena mokykloje vaikui gali atrodyti didžiulė, nors suaugusiesiems ji tėra viena data kalendoriuje.

Gal todėl skambutis ir kreida išlieka taip ilgai. Jie primena ne pačią lentą ar koridorių, o žmogų, kuriuo kažkada buvome – su per didele kuprine, nežinomybe prieš akis ir labai rimtu tikėjimu, kad prasideda kažkas naujo.