Beveik septyni iš dešimties amerikiečių kas savaitę bent valandą žaidžia vaizdo žaidimus

Vakare namuose dažnai nutinka tas pats: vienas šeimos narys užsideda ausines, kitas telefone sprendžia trumpą užduotį, o trečias įjungia lenktynių ar sporto žaidimą „tik pusvalandžiui“. Iš šalies tai gali atrodyti kaip vis dar gan siauras jaunų žmonių pomėgis, tačiau vaizdas seniai nebėra toks paprastas.

Beveik septyni iš dešimties amerikiečių bent valandą per savaitę žaidžia vaizdo žaidimus. Tai nėra vien ilgi vakarai prie kompiuterio ar naujausios konsolės: žaidimas šiandien telpa į telefoną, planšetę, naršyklę, televizorių ir net trumpą laukimą automobilyje, kol vaikai baigs būrelį.

Viena valanda per savaitę skamba nedaug. Tačiau būtent toks skaičius parodo ne tai, kiek kas nors yra atsidavęs žaidėjas, o kiek plačiai žaidimai įėjo į įprastą žmonių rutiną. Kai veikla tampa tokia įprasta, keičiasi ir mūsų įsivaizdavimas, kam ji iš tiesų skirta.

Žaidėjas nebėra vien paauglys prie kompiuterio

Ilgą laiką žodis „geimeris“ daugeliui piešė gana aiškų vaizdą: paauglys tamsiame kambaryje, ekranas, ausinės ir susierzinę tėvai už durų. Šis stereotipas patogus, nes leidžia žaidimus laikyti kažkieno kito, o ne savo kasdienybės reikalu. Tačiau žmogus, vakare telefone dėliojantis žodžius ar per pietų pertrauką sužaidžiantis vieną partiją, dažniausiai savęs taip net nepavadintų.

Būtent todėl toks paplitimas ir stebina. Žaidimus renkasi ne vien tie, kurie seka naujų įrenginių pristatymus ar gali valandų valandas kalbėti apie jų taisykles. Daliai žmonių tai tiesiog trumpas būdas atitraukti mintis po darbo, palaikyti ryšį su draugu ar turėti bendrą veiklą su vaikais.

Skirtingoms kartoms skiriasi ir pats žaidimo supratimas. Jaunesnis žmogus gali prisijungti prie draugų internete, tėvai su vaikais varžytis sporto ar šokių žaidime, o vyresnis žmogus rinktis ramų galvosūkį. Įprotis tas pats, tik jo forma labai skirtinga.

Valanda per savaitę kartais pasako daugiau nei ilgas vakaras

Skaičius „bent valandą“ svarbus tuo, kad į vieną vaizdą sudeda labai nevienodus žmones. Vienam tai bus dešimt minučių kelias dienas iš eilės, kitam – vienas ilgesnis sekmadienio vakaras. Abu patenka į tą pačią grupę, tačiau jų santykis su žaidimais gali būti visai kitoks.

Kasdienybėje žaidimams palankios būtent trumpos pauzės. Laukimas gydytojo kabinete, kelionė viešuoju transportu, per anksti atvykusio vaiko treniruotės pabaiga ar kelios minutės prieš miegą dažnai atrodo per trumpos rimtesniam užsiėmimui. Telefonas tokias spragas užpildo be pastangų, todėl valanda susirenka beveik nepastebimai.

Čia ir slypi skirtumas tarp senojo požiūrio į žaidimą ir dabartinės realybės. Anksčiau reikėjo atsisėsti prie vieno įrenginio, turėti diską ar kasetę ir tam sąmoningai skirti laiką. Dabar pramoga žmogų pasiekia ten, kur jis jau yra, tad žaidimas vis dažniau konkuruoja ne su ilga vakariene ar išvyka, o su beprasmiu naršymu telefone.

Beveik septyni iš dešimties amerikiečių kas savaitę bent valandą žaidžia vaizdo žaidimusNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Kodėl žmonės grįžta prie ekrano net tada, kai yra pavargę

Po įtemptos dienos žmogus ne visada nori dar vienos informacijos porcijos. Filmas reikalauja dėmesio, knygą kartais sunku tęsti nuo vietos, kur sustojai, o pokalbiui gali tiesiog trūkti jėgų. Žaidimas pasiūlo aiškią, trumpą užduotį: įveikti lygį, surinkti taškus, išspręsti galvosūkį ar kelioms minutėms pasinerti į kitą pasaulį.

Tai nereiškia, kad visi žaidžia dėl tos pačios priežasties. Vienam svarbiausias varžymasis, kitam – ramybė ir pasikartojantis veiksmas, trečiam – bendravimas. Šeimoms žaidimas kartais tampa kompromisu tarp kartų: vaikas nori ekrano, suaugęs nori laiko kartu, o bendra veikla leidžia nebūti vien tik kontrolieriumi, kartojančiu, kad jau gana.

Kita vertus, būtent lengvas pasiekiamumas gali sukelti trintį namuose. Kai žaidimas visada kišenėje, sunkiau pastebėti ribą tarp trumpos pertraukos ir vakaro, kuris tyliai išnyko prie ekrano. Susierzinimas dažniausiai kyla ne dėl vieno žaidimo, o dėl jausmo, kad žmogus fiziškai yra šalia, bet jo dėmesys nuolat kažkur kitur.

Ne tik pramoga, bet ir susitarimas namuose

Dažnai ginčas apie žaidimus prasideda nuo netinkamo klausimo: ar jie geri, ar blogi? Daug naudingiau paklausti, kada, kiek ir kokią vietą jie užima konkretaus žmogaus dienoje. Valanda per savaitę vienam gali būti nekaltas atsipalaidavimas, o kitam – tik pradžia įpročio, kuris ima stumti miegą, darbus ar pokalbius su artimaisiais.

Vaikams svarbu ne vien nustatyti laiką, bet ir domėtis, ką jie žaidžia bei su kuo bendrauja. Suaugusiesiems verta sau sąžiningai atsakyti, ar žaidimas padeda pailsėti, ar tik atideda tai, ką vėliau vis tiek reikės padaryti. Paprastas susitarimas, kad vakarienė, pokalbis ar laikas prieš miegą lieka be ekranų, dažnai veikia geriau nei griežtas draudimas.

Žaidimų kūrėjai ir paslaugų teikėjai taip pat gyvena dėmesio ekonomikoje: kuo ilgiau žmogus lieka ekrane, tuo geriau jų verslui. Todėl atsakomybė negali būti perkeliama vien šeimai ar pačiam žaidėjui. Patogūs priminimai apie laiką, aiškesni nustatymai tėvams ir mažiau spaudimo grįžti „dar vienai užduočiai“ būtų naudingi ne mažiau nei ryški grafika ar naujas turinys.

Beveik septyni iš dešimties amerikiečių, kurie per savaitę bent valandą žaidžia, rodo paprastą dalyką: vaizdo žaidimai jau seniai nėra kažkieno keistas pomėgis už uždarų durų. Jie tapo tokia pat kasdienybės dalimi kaip serialas, kryžiažodis ar pokalbis socialiniuose tinkluose. Klausimas lieka kitas – ar mes patys valdome tą trumpą valandą, ar ji pamažu pradeda valdyti mūsų vakarą?