„Autobusą rinkdavausi pagal tai, kur mažesnė tikimybė juos sutikti“: kaunietės istorija apie metus trunkančią baimę

Į redakciją parašiusi jauna moteris iš Kauno savo istoriją pradėjo ne nuo kaltinimų ir ne nuo noro viešai įvardyti žmones. Ji parašė todėl, kad, jos žodžiais, kai kurios jaunų žmonių kompanijos tam tikruose Kauno rajonuose metų metus kuria tokią baimės atmosferą, jog kiti jaunuoliai pradeda keisti savo kasdienį gyvenimą vien tam, kad jų nesutiktų. Redakcijai skaitytojos tapatybė žinoma, tačiau dėl jos saugumo ir pačios prašymo jos vardo neviešiname.

„Aš pati su vienu iš tokių žmonių buvau santykiuose. Kai santykiai baigėsi, prasidėjo grasinimai. Man buvo sakoma žiūrėti, kur einu, nes mane susiras. Buvo kuriamas jausmas, kad miestas nėra toks didelis, kad galėčiau tiesiog nuo viso to atsiriboti“, – pasakoja ji.

Praėjo ne viena diena ir ne vienas mėnuo, tačiau baimės jausmas, anot moters, niekur nedingo. Ji sako iki šiol kai kurias kasdienes situacijas vertinanti ne pagal patogumą, o pagal tai, kiek jos atrodo saugios.

„Mano miestas tapo vieta, kurioje nuolat skaičiuoju tikimybes“

Vienas stipriausių jos laiško sakinių – visai ne apie muštynes ar grasinimus. Jis apie autobusą.

„Dabar gyvenu Kaune, tačiau net važiuodama viešuoju transportu kartais renkuosi autobusą ar maršrutą ne pagal tai, kur man patogiausia nuvažiuoti, o pagal tai, kuriame yra mažiausia tikimybė sutikti tą žmonių grupę. Mano miestas tapo vieta, kurioje aš nuolat skaičiuoju tikimybes, kur juos galėčiau sutikti“, – rašo skaitytoja.

Jos galvoje, kaip pati pasakoja, nuolat sukasi tie patys klausimai: kuriuo autobusu važiuoti saugiau, kuriame rajone geriau nevaikščioti, ar verta eiti į tam tikrą vietą, jeigu ten gali pasirodyti žmonės, kurių ji bijo.

Iš šalies tokia baimė gali būti visiškai nematoma. Žmogus eina į darbą ar mokslus, susitinka su draugais, važiuoja viešuoju transportu, apsiperka parduotuvėje. Tačiau niekas nemato, kad prieš lipdamas į autobusą jis pirmiausia pasižiūri, kas yra viduje, o pamatęs pažįstamą veidą gali nuspręsti laukti kito reiso.

„Žmogus gali atrodyti visiškai normaliai. Bet niekas nemato, kad prieš lipdamas į autobusą jis pagalvoja, ar ten nebus žmonių, kurių bijo“, – sako ji.

Baimė, kuri nesibaigia tada, kai baigiasi konfliktas

Skaitytoja pasakoja, kad ilgalaikis stresas paveikė ir jos sveikatą. Pasak jos, vienu metu situacija buvo tokia sunki, kad gydytojas paskyrė vaistų nuo streso, o to laikotarpio pasekmes ji jaučia iki šiol.

Būtent čia, jos nuomone, ir slypi viena didžiausių problemų. Iš šalies konfliktas gali atrodyti seniai pasibaigęs. Žmonės nebesusitinka, nebendrauja, galbūt net gyvena skirtingus gyvenimus. Tačiau tam, kuris ilgą laiką jautė grasinimus ar spaudimą, istorija tuo nebūtinai baigiasi.

Kartais lieka įprotis apsidairyti. Kartais – vengti tam tikros vietos. Kartais – pasikeisti maršrutą vien todėl, kad tas maršrutas atrodo saugesnis.

„Baisiausia tai, kad žmogus, kuris metų metus elgiasi agresyviai, gali tiesiog vaikščioti gatve kartu su draugais, o žmonės, kurie nuo jo nukentėjo, jį pamatę pereina į kitą gatvės pusę. Ir tai tampa nematoma“, – savo laiške rašo kaunietė.

„Kol niekas sunkiai nesužalotas, viskas lieka jaunimo konfliktais“

Moteris pabrėžia, kad nenori savo istorijos pateikti kaip vienintelio konkretaus konflikto. Anot jos, aplinkoje teko girdėti ir apie kitus atvejus, kai jaunuoliai vieni kitus gąsdino, tyčiojosi, mušėsi ar konfliktavo viešose vietose. Ji taip pat teigia girdėjusi pasakojimų apie jaunesnių žmonių daiktų ar drabužių atiminėjimą.

Šių konkrečių istorijų redakcija nėra nepriklausomai patikrinusi, todėl jų negalima pateikti kaip nustatytų faktų. Tačiau pati skaitytoja sako, kad ją labiausiai neramina ne vien atskiri incidentai, o požiūris, kai tokie dalykai greitai nurašomi kaip „paauglių konfliktai“, „apsistumdymas“ ar „rajono gyvenimas“.

„Kol niekas nėra sunkiai sužalotas, kol neįvyksta kažkas labai didelio, viskas lieka vaikų konfliktais, susipyko, apsistumdė, tokie jau tie paaugliai. Bet žmogui, kuris dėl to pradeda bijoti išeiti iš namų, tai nėra tiesiog konfliktas“, – rašo ji.

Ir būtent šioje vietoje jos istorija tampa platesnė nei vienas santykių konfliktas ar vienos kompanijos elgesys. Kyla klausimas, kiek yra jaunų žmonių, kurie dėl panašių patirčių metų metus tyliai prisitaiko prie baimės ir niekam apie tai nepasako.

Kada „jaunimo nesutarimas“ tampa problema, kurios nebegalima ignoruoti?

Skaitytoja kelia klausimus, į kuriuos vien iš jos laiško atsakyti neįmanoma. Kiek tokių situacijų iš tikrųjų žino policija? Kiek jų niekur neužregistruojama? Ką daro mokyklos, socialiniai darbuotojai ar kitos institucijos, kai žinoma, kad tarp jaunų žmonių nuolat kartojasi grasinimai ir smurtiniai konfliktai?

Dar svarbesnis klausimas – kur kreiptis žmogui, kuris bijo, tačiau nėra pasirengęs viešai įvardyti jam grasinančių žmonių?

Ne kiekvienas nukentėjęs žmogus nori tapti viešos istorijos dalimi. Ne kiekvienas turi įrodymų, kurie jam pačiam atrodo pakankamai rimti. Ne kiekvienas nori dar kartą susidurti su žmogumi, kurio stengėsi išvengti metų metus.

Tačiau tai nereiškia, kad jo baimė neegzistuoja.

„Nenoriu keršto. Noriu, kad apie tai būtų kalbama“

Savo laiško pabaigoje moteris kelis kartus pabrėžia vieną dalyką: ji nenori viešo susidorojimo su konkrečiais žmonėmis ir nenori keršto.

„Nenoriu, kad kažkas būtų sudorotas. Noriu, kad apie tai būtų kalbama“, – rašo ji.

Jos teigimu, žmogus neturėtų rinktis, kuriuo autobusu važiuoti vien todėl, kad bijo sutikti žmones, kurie jam ilgą laiką kėlė baimę. Neturėtų vengti savo miesto rajonų ar priprasti prie minties, kad nuolatinis nerimas yra tiesiog normali gyvenimo dalis.

Galbūt būtent todėl tokios istorijos ir lieka nematomos. Jos retai prasideda nuo vieno didelio įvykio, kuris iš karto patenka į policijos suvestines ar žiniasklaidą. Kartais jos susideda iš mažų dalykų – vieno grasinimo, kito susitikimo, vengiamo autobuso, pereitos gatvės ir sprendimo šįkart geriau likti namuose.

O po kelerių metų žmogus gali suprasti, kad jau seniai nebesirenka, kur nori eiti. Jis renkasi, kur, jo manymu, bus saugiau.

Redakcijos pastaba. Šiame tekste aprašoma asmeninė skaitytojos patirtis. Jos tapatybė redakcijai žinoma, tačiau dėl saugumo neviešinama. Tekste minimi kaltinimai konkretiems neįvardytiems asmenims nėra redakcijos patvirtinti faktai. Jei žmogui kyla tiesioginė grėsmė ar jis patiria grasinimus ar smurtą, rekomenduojama kreiptis į policiją, o skubios grėsmės atveju – skambinti 112.