Argentinoje yra 120 metrų sala, kuri iš viršaus atrodo kaip milžiniška akis: jos paslaptis dar neatskleista iki galo

Pažvelgus į šią vietą iš viršaus pirmoji mintis gali būti paprasta – kažkas čia atrodo pernelyg taisyklingai, kad būtų sukurta gamtos. Argentinos Paranos deltos pelkynuose plyti beveik tobulas vandens žiedas, o jo viduryje – apvali žalia sala. Vaizdas toks neįprastas, kad primena milžinišką akį, žvelgiančią tiesiai į dangų. Tačiau dar keisčiau yra tai, kad ši sala nestovi vietoje. Ji plūduriuoja ir pamažu sukasi savo ašies kryptimi, o skirtingų metų palydovinėse nuotraukose galima matyti, kaip jos padėtis keičiasi.

Vieta vadinama „El Ojo“ – ispaniškai tai reiškia „Akis“. Salos skersmuo siekia maždaug 120 metrų, tad kalbame ne apie mažą vandens paviršiuje plūduriuojantį žolės kupstą. Tai milžiniška susipynusių augalų, šaknų, durpių ir organinių medžiagų masė. Ir nors internete apie ją prikurta įvairiausių istorijų – nuo nežinomų skraidančių objektų iki slaptų bazių – tikrasis paaiškinimas, panašu, slypi pačioje pelkėje.

Viskas prasidėjo nuo vaizdo, kuris atrodė kaip žemėlapio klaida

Plačiau apie „El Ojo“ pasaulis išgirdo 2016 metais, kai Argentinos kino kūrėjas Sergio Neuspilleris tyrinėjo šią teritoriją ir iš oro pastebėjo neįprastą apskritimą. Iš pradžių toks taisyklingas objektas atrodė beveik nenatūraliai, todėl kilo klausimų, ar tai nėra palydovinės nuotraukos klaida. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad jokios klaidos nėra – žalias diskas iš tikrųjų egzistuoja.

Dar įdomiau tai, kad sala nėra visiškai naujas reiškinys. Senesnėse palydovinėse nuotraukose ji matoma jau 2003 metais, o palyginus skirtingų metų vaizdus galima pastebėti jos judėjimą. Būtent šios nuotraukos tapo vienu stipriausių įrodymų, kad sala ne tik plūduriuoja, bet ir nuolat keičia padėtį savo apskritame vandens telkinyje.

Kino kūrėjo komanda vėliau mėgino surinkti lėšų rimtesniems tyrimams – norėta išmatuoti vandens sroves, ištirti dugną, augaliją ir pačią plūduriuojančią masę. Tačiau planuotas didesnis projektas taip ir negavo reikalingo finansavimo, todėl nemaža dalis klausimų apie „El Ojo“ liko neatsakyti.

Kodėl sala tokia idealiai apvali?

Būtent taisyklinga forma labiausiai kursto vaizduotę. Gamtoje tiesių linijų ir tobulų geometrinių figūrų nėra daug, todėl beveik idealus 120 metrų apskritimas atrodo įtartinai. Tačiau galimas paaiškinimas yra gerokai paprastesnis. „El Ojo“ sudaryta iš tankiai susipynusių žolių, nendrių, šaknų ir pūvančios augalinės medžiagos, kurios apatiniai sluoksniai yra pakankamai lengvi, kad visa ši masė laikytųsi vandens paviršiuje.

Manoma, kad po sala arba aplink ją esantis vandens judėjimas verčia šį milžinišką augalinį diską lėtai suktis. Besisukdama sala liečiasi su aplinkiniais krantais, o nuolatinė trintis pamažu nutrina išsikišusias jos dalis. Tuo pačiu būdu apvalėja ir vandens telkinio kraštas. Paprastai tariant, sala pati save „nušlifuoja“ tarsi milžiniškas diskas, besisukantis ankštame dubenyje.

Panašus principas gamtoje matomas ir kituose reiškiniuose. Šaltuose kraštuose upėse kartais susiformuoja apvalūs besisukantys ledo diskai, kuriuos vandens srovė suka tol, kol jų kraštai tampa beveik idealiai apvalūs. „El Ojo“ atveju skirtumas tik tas, kad vietoje ledo turime gyvą ir pūvančią augalinę masę.

O kaip keistos šviesos ir pasakojimai apie NSO?

Kai toks objektas išpopuliarėja internete, legendos atsiranda beveik neišvengiamai. Apie „El Ojo“ pasakojama, kad virš pelkynų naktimis matytos keistos šviesos, kad vietos gyventojai vengė šios teritorijos, o kai kuriuose pasakojimuose net atsirado požeminės bazės ar nežemiškos kilmės objektai.

Tačiau jokių patikimų įrodymų, siejančių salą su NSO ar kitais antgamtiniais reiškiniais, nėra. Vietos pasakojimai yra įdomi šios vietos folkloro dalis, tačiau jie nepaaiškina nei salos struktūros, nei jos judėjimo. Kur kas tikėtinesnis atsakymas slypi vandens srovėse, plūduriuojančioje augalijoje ir labai specifinėse Paranos deltos sąlygose.

Vis dėlto vienas klausimas lieka įdomus ir be jokių NSO: kodėl būtent šioje vietoje susiformavo toks didelis, taisyklingas ir ilgai išliekantis plūduriuojantis diskas? Plūduriuojančių augalijos salų gamtoje pasitaiko, tačiau tokia taisyklinga jų forma ir stabilus judėjimas yra gerokai retesni.

Didžiausia paslaptis gali būti ne tai, kad sala sukasi

Internete „El Ojo“ dažnai pristatoma kaip objektas, kurio mokslininkai visiškai negali paaiškinti. Tai kiek perdėta. Pats sukimosi mechanizmas nėra neįmanomas ar prieštaraujantis gamtos dėsniams – plūduriuojančią salą gali judinti vandens srovės, vėjas ir hidrologinės sąlygos. Kur kas įdomiau yra tai, kaip tiksliai ši sistema susiformavo, kodėl išsilaiko tokia taisyklinga ir kokios srovės po ja veikia.

Tam reikėtų išsamiai ištirti vandens judėjimą skirtingame gylyje, dugną, salos storį ir augalinės masės sudėtį. Kol kas tokių išsamių tyrimų nedaug, todėl dalis paaiškinimo tebėra paremta labiausiai tikėtinu gamtiniu mechanizmu.

O pati „Akis“ tuo metu niekur nedingo. Palydovai ją stebi jau daugiau nei du dešimtmečius, ir ji toliau lėtai keičia padėtį Paranos pelkynuose. Galbūt būtent tai ir daro šią vietą tokią įspūdingą – jai nereikia ateivių, slaptų bazių ar antgamtinių jėgų. Vien faktas, kad 120 metrų pločio augalijos sala gali plūduriuoti ir pati save pamažu išdrožti į beveik tobulą apskritimą, yra pakankamai keistas.