Sūnaus klasė renka po 25 eurus išvykai, bet ne visi tėvai gali mokėti
– Mama, mokytoja sakė iki penktadienio atnešti dvidešimt penkis eurus, – Matas numetė kuprinę prie virtuvės stalo. Iš šono išlindo susilankstęs pratybų sąsiuvinis. – Važiuosim į tą centrą su virvėm ir nakvynės kambariais. Visi jau sakė, kad važiuos.
Rasa, keturiasdešimt dvejų, tuo metu gremžė nuo keptuvės pridegusį kiaušinį. Ant palangės džiūvo Mato sportinės kojinės, radiatorius burzgė, o telefonas prie cukrinės rodė neapmokėtą sąskaitą už elektrą.
– Pažiūrėsim, – pasakė ji.
Matas sustingo prie kėdės. Jis jau žinojo, kad tas „pažiūrėsim“ ne visada baigiasi gerai. Tėvas Arūnas po skyrybų pinigų pervesdavo ne kiekvieną mėnesį, nors vis žadėdavo paskambinti sekmadienį. Rasa dirbo valytoja mažame biure, kartais vakare pasiimdavo papildomą pamainą. Dvidešimt penki eurai nebuvo kažkokia neįmanoma suma, bet tą savaitę jų reikėjo ir kitur.
Vakare klasės tėvų grupėje pasipylė žinutės. Viena mama įkėlė išvykos programą: edukacija, laipiojimo trasos, vakarienė, pusryčiai, autobusas. Kita paklausė, ar vaikams reikės atskiro užkandžių krepšelio. Tada auklėtoja parašė: „Prašau iki penktadienio informuoti, kas dalyvaus. Jei kyla sunkumų, galite parašyti man asmeniškai.“
Rasa ilgai žiūrėjo į ekraną. Kelis kartus pradėjo rašyti ir ištrynė. Nesinorėjo aiškintis žmonėms, kuriuos matai porą kartų per metus, kodėl šį mėnesį vėl nesiseka susidėlioti pinigų.
Kitą rytą Matas, rydamas sumuštinį su sūriu, paklausė:
– O jeigu aš nevažiuosiu, tai ką darysiu mokykloje?
– Nežinau. Turbūt būsi kitoje klasėje arba bibliotekoje.
– Visi klaus, kodėl nevažiavau.
Ji norėjo pasakyti, kad ne visi klaus ir kad po kelių dienų niekam neberūpės. Bet Matas žiūrėjo į savo sportbačius prieškambaryje – vienas priekyje jau buvo nutrintas. Rasa tik pasakė:
– Eik, pavėluosi.
Jis užsidėjo kuprinę ir duris uždarė garsiau nei paprastai.
Trečiadienį paskambino auklėtoja.
– Ponia Rasa, nenoriu jūsų statyti į nepatogią padėtį. Tiesiog pasitikslinu dėl Mato.
Rasa prisėdo ant uždaryto tualeto dangčio. Vonioje buvo tyliausia vieta bute.
– Dar nežinau, ar pavyks. Šį mėnesį sunkiau.
Kitame gale girdėjosi koridoriaus ūžesys.
– Gerai, – po kelių sekundžių pasakė mokytoja. – Pažiūrėsiu, ką galima padaryti. Tik Mato kol kas neinformuokit.
Rasai tas „pažiūrėsiu“ nepatiko. Visą popietę ji galvojo, ar mokytoja kalbės su kitais tėvais, ar kas nors paskui žinos, kad už Matą sumokėjo kiti. Vakare biure, plaudama grindis, ji per stipriai stumtelėjo kibirą. Vanduo nubėgo po spausdintuvu. Teko klauptis su skuduru, nors nugara skaudėjo nuo ryto.
Grįžusi rado Matą prie stalo. Jis karpė iš spalvoto popieriaus plakatą gamtos pamokai.
– Mama, jeigu neišeis, tai nieko, – pasakė jis. – Galiu sakyti, kad nenorėjau važiuoti.
– Nereikia meluoti, – Rasa atsakė kiek per aštriai.
– O tai ką sakyt?
Ji nutilo. Ant stalo gulėjo trupiniai, žirklės ir lipnios juostos ritinėlis.
Ketvirtadienio vakarą auklėtoja parašė asmeniškai: „Matas gali vykti. Buvo likę pinigų bendrame klasės išvykų fonde, keli tėvai irgi prisidėjo. Nieko aiškinti nereikės.“
Rasa perskaitė žinutę kelis kartus. Iš pradžių palengvėjo, paskui pasidarė gėda. Norėjosi parašyti, kad ne, kad pati ką nors sugalvos, pasiskolins ar paims dar vieną pamainą. Bet buvo jau vėlu, o ryte reikėjo galutinai patvirtinti.
Ryte ji padėjo Matui ant stalo užrašą mokytojai.
– Tu važiuoji, – pasakė.
Matas taip greitai pakėlė galvą, kad nuo šaukštelio nukrito jogurto lašas.
– Tikrai?
– Tikrai. Tik daiktus susidėk pats. Ir neimk tų plonų sportbačių, jeigu lis.
Jis nusišypsojo, paskui surimtėjo.
– O miegmaišį galiu pasiimti iš senelio?
– Vakare jam paskambinsim.
Išvykimo rytą prie mokyklos stovėjo autobusas. Vaikai su kuprinėmis sukiojosi aplink, tėvai dar kišo obuolius į šonines kišenes, kažkas ieškojo pirštinių. Rasa priėjo prie auklėtojos.
– Ačiū. Aš vėliau, kai galėsiu…
Mokytoja tik papurtė galvą.
– Vėliau pažiūrėsit. Dabar tegul važiuoja.
Matas jau sėdėjo prie lango. Viena ranka pamojavo mamai, kita laikė plastikinį maišelį su sumuštiniais. Rasa pamojavo atgal ir tik tada prisiminė, kad neįdėjo atsarginių kojinių. Pagalvojo, gal mokytoja turės, gal nelis. O gal jis tiesiog ištvers su tom pačiom.
Vakare tėvų grupėje atsirado nuotrauka: purvini vaikiški batai prie medinio namelio laiptų, numestos liemenės, atsegtas kuprinės dirželis. Mato veido nesimatė, tik mėlyna jo striukė.
Rasa pažiūrėjo į nuotrauką, tada vėl į sąskaitą telefone. Kitą mėnesį vis tiek reikės skaičiuoti viską iš naujo.
O kaip pasielgtumėte jūs, jei klasėje ne visi galėtų susimokėti už bendrą išvyką?
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?
Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.