Telefonų gamintojai tyliai apeina ES taisykles: pirkėjai lieka be svarbiausios informacijos apie remontą

Kai perkame naują telefoną, dažniausiai žiūrime į kamerą, bateriją, atmintį, ekraną ir kainą. Tačiau yra vienas dalykas, apie kurį daugelis susimąsto tik tada, kai jau per vėlu: kiek kainuos remontas ir ar apskritai bus įmanoma normaliai pakeisti bateriją, ekraną ar kitą detalę. Europos Sąjunga bandė šią problemą spręsti įvesdama reikalavimus, kad gamintojai pateiktų aiškią informaciją apie įrenginių taisomumą, atsargines dalis ir remonto instrukcijas. Idėja gera, bet realybė kol kas atrodo gerokai liūdniau.

Praėjus maždaug metams po naujų taisyklių įsigaliojimo, remonto teisę ginantys aktyvistai skelbia, kad didžioji dalis išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių gamintojų šių reikalavimų faktiškai nepaiso arba vykdo juos tik formaliai. Kitaip tariant, popieriuje viskas lyg ir juda vartotojų naudai, tačiau pirkėjas, norintis sužinoti, kiek kainuos baterija ar kur rasti remonto instrukciją, dažnai atsitrenkia į tuščią lauką, bendrą produkto puslapį arba visai nenaudingą informaciją.

Daugiau kaip 80 procentų įrenginių nepateikia to, ko reikalaujama

Remiantis „Right to Repair Europe“ pateiktais duomenimis, iš 2334 registruotų išmaniųjų įrenginių modelių tik apie 18 procentų nurodo interneto svetainę, kurioje galima rasti atsarginių dalių kainas ar remonto instrukcijas. Tai reiškia, kad absoliuti dauguma įrenginių vartotojui nepadeda suprasti, kiek iš tikrųjų kainuos telefono taisymas.

Dar blogiau tai, kad maždaug pusė gamintojų tiesiog palieka tuščią lauką ten, kur turėtų būti nuoroda į taisomumo informaciją. Dar dalis nukreipia į paprastus produkto puslapius, kuriuose kalbama apie telefono funkcijas, dizainą ar specifikacijas, bet ne apie remontą. Vartotojui iš tokios informacijos naudos beveik nėra.

Yra ir dar keistesnių atvejų. Kai kurie gamintojai, užuot pateikę oficialias atsarginių dalių kainas ir taisymo informaciją, siūlo detalių ieškoti tokiose platformose kaip „Temu“ ar „AliExpress“. Tai skamba kaip visiškas taisyklių iškraipymas, nes ES reikalavimų esmė buvo ne pasiųsti žmogų klaidžioti po atsitiktines prekyvietes, o suteikti aiškią, patikimą ir oficialią informaciją.

„A“ klasė skamba gražiai, bet gali būti tik etiketė

Viena didžiausių problemų – taisomumo įvertinimai. Kai kurie gamintojai sau priskiria aukščiausius įvertinimus, nors realiai vartotojui nepateikia aiškios informacijos apie atsargines dalis ar remonto procesą. Tai sukuria pavojingą iliuziją: pirkėjas mato gerą vertinimą ir gali manyti, kad įrenginys bus lengvai taisomas, nors praktiškai viskas gali būti daug sudėtingiau.

Panašiai nutinka ir su atsarginių dalių kainomis. Jeigu gamintojas nurodo, kad baterija gali kainuoti nuo 14 iki 128 eurų, tokia informacija beveik nieko nepasako. Žmogui svarbu žinoti realią kainą konkrečiam modeliui, o ne platų intervalą, kuris tinka beveik viskam ir kartu niekam.

Net didieji gamintojai, tokie kaip „Apple“ ar „Samsung“, dažnai elgiasi taip, kad formaliai reikalavimai lyg ir įvykdyti, bet pirkėjui vis tiek tenka ieškoti informacijos per kelis puslapius. Nuoroda gali būti pateikta, bet ji nebūtinai veda tiesiai ten, kur matomos konkrečios detalės, jų kaina ir remonto galimybės. O paprastam vartotojui tokia painiava reiškia vieną: jis greičiausiai pasiduos ir nebesiaiškins.

Kodėl tai svarbu paprastam žmogui?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tik techninis reglamentas, aktualus remontininkams ar aktyvistams. Bet iš tikrųjų tai tiesiogiai liečia kiekvieną, kuris perka telefoną. Jeigu po dvejų metų nusilpsta baterija, suskyla ekranas ar sugenda įkrovimo jungtis, žmogus turi žinoti, ar verta remontuoti, ar gamintojas tyliai stumia jį pirkti naują įrenginį.

Taisomumas yra ne tik ekologijos klausimas. Tai ir pinigų klausimas. Jei baterijos keitimas kainuoja protingai, telefoną galima naudoti dar metus ar dvejus. Jei remontas tampa beveik tokio paties dydžio išlaida kaip naujas įrenginys, vartotojas priverstas pirkti naują, nors senasis dar galėtų veikti. Taip auga elektronikos atliekų kiekis, o žmonės moka daugiau.

Ypač tai aktualu brangesniems telefonams. Kai žmogus už įrenginį sumoka 800, 1000 ar 1200 eurų, jis pagrįstai tikisi, kad po garantijos pasibaigimo telefonas netaps vienkartiniu daiktu. Tačiau be aiškios remonto informacijos pirkėjas iš esmės perka nežinodamas visos kainos. Tikroji telefono kaina yra ne tik suma kasoje, bet ir tai, kiek kainuos jo išlaikymas per kelerius metus.

Ką verta tikrinti prieš perkant telefoną?

Jeigu norite nepatekti į nemalonią situaciją, verta dar prieš perkant pasidomėti keliais dalykais. Pirmiausia – ar gamintojas oficialiai skelbia atsarginių dalių kainas. Antra – ar yra aiški informacija apie baterijos keitimą, ekrano remontą ir programinės įrangos palaikymo trukmę. Trečia – ar Lietuvoje veikia oficialus arba patikimas servisas, kuris gali atlikti remontą ne už kosminę kainą.

Taip pat verta pažiūrėti, ar konkrečiam modeliui lengvai randamos detalės ir kiek kainuoja dažniausi remontai. Kartais pigesnis telefonas po metų gali tapti brangesniu pasirinkimu, jei jo ekranas kainuoja neproporcingai daug arba baterijos pakeitimas reikalauja sudėtingo ardymo.

Dar vienas ženklas – gamintojo požiūris į programinės įrangos atnaujinimus. Net jei telefonas fiziškai veikia puikiai, be saugumo atnaujinimų jis ilgainiui tampa rizikingas. Todėl taisomumas šiandien reiškia ne tik varžtus ir baterijas, bet ir ilgalaikį palaikymą.

Be kontrolės taisyklės lieka tik gražus pažadas

Pati ES idėja yra teisinga: vartotojas turi žinoti, ar perka daiktą, kurį bus galima taisyti, ar įrenginį, kuris po pirmo rimtesnio gedimo keliaus į stalčių. Tačiau jeigu niekas realiai netikrina gamintojų pateikiamos informacijos, taisyklės virsta dekoracija. Tušti laukeliai, bendros nuorodos ir miglotos kainos neturėtų būti laikomos normaliu reikalavimų vykdymu.

Čia ir yra didžiausia problema. Gamintojai supranta, kad pirkėjas dažniausiai renkasi pagal reklamą, kamerą ir kainą, o ne pagal baterijos keitimo instrukciją. Todėl taisomumo informacija dažnai nukišama į antrą planą. Kol už tai nėra realios atsakomybės, daliai įmonių patogiau apsimesti, kad reikalavimai įvykdyti.

Paprastam žmogui ši istorija turi labai aiškią pamoką: naujas telefonas neturėtų būti vertinamas tik pagal tai, kaip jis atrodo pirmą dieną. Reikia žiūrėti ir į tai, kas bus po dvejų ar trejų metų. Nes telefonas, kurio neįmanoma normaliai pataisyti, galiausiai gali tapti daug brangesnis, nei atrodė pirkimo dieną.