Sandėlininkei pasiūlė 150 eurų daugiau, bet naujame darbe pamaina prasideda ketvirtą ryto

– Ketvirtą ryto? – Rasa laikė telefoną tarp peties ir ausies, tuo metu šluostydama nuo virtuvės stalo išsipylusią kavą. – Jūs turbūt turite omeny ketvirtą po pietų?

Kitoje linijos pusėje moteris trumpai nusijuokė.

– Ne, ketvirtą ryto. Prekės išvažiuoja anksti. Bet atlyginimas būtų maždaug šimtu penkiasdešimt eurų didesnis nei dabar.

Rasa, keturiasdešimt dvejų metų sandėlininkė iš Kauno rajono, pažiūrėjo į laikrodį ant mikrobangės. Buvo pusė septynių. Šešiolikmetis sūnus Mantas dar miegojo, o vyras Darius jau buvo išėjęs į autoservisą. Ant kėdės gulėjo vakarykštis jos džemperis, dar su kartoninių dėžių dulkėmis ant rankovių. Ji pasakė, kad pagalvos, ir padėjo ragelį.

Dabartiniame sandėlyje Rasa dirbo beveik penkerius metus. Pamaina prasidėdavo septintą, todėl ji keldavosi po šešių, spėdavo išgerti kavos, kartais Mantui sumesti sumuštinių. Darbas nebuvo lengvas: pakuotės, skeneris, šaltos metalinės lentynos, tas nuolatinis pypsėjimas prie išsiuntimo zonos. Bet ji žinojo, kur kas padėta, pažinojo koleges. Net apsauginį, kuris penktadieniais atsinešdavo obuolių ir visiems siūlydavo.

Pinigų namuose trūkdavo vis tais mažais gabalais. Vieną mėnesį reikėjo keisti automobilio akumuliatorių, kitą Mantui pirkti sportinius batus, nes senųjų padas atsiklijavo per kūno kultūrą. Darius sakydavo, kad kažkaip išsisuks, bet Rasa žinojo, ką tai reiškia: mažiau atsidėti, dantistą nukelti dar mėnesiui, kuprinės užtrauktuką palikti, kol visai subyrės.

Vakare apie pasiūlymą ji užsiminė prie keptų bulvių. Darius valgė stovėdamas, viena ranka naršė telefone.

– Šimtas penkiasdešimt nėra mažai, – pasakė jis. – Jei darbas pastovus.

– Ketvirtą ryto, Dariuk. Man reikėtų keltis pusę trečios.

– Nu, priprastum. Žmonės ir naktimis dirba.

Rasa padėjo šakutę ant lėkštės kiek garsiau, nei norėjo. Darius pats keldavosi šeštą ir jau burbėdavo, jei vakare tekdavo nulėkti į parduotuvę.

Mantas, iki tol tyliai valgęs, pakėlė akis nuo telefono.

– O kas mane vežtų, jeigu vėl pirmos pamokos anksčiau?

– Autobusas važiuoja, – iškart atsakė Darius.

– Važiuoja. Tik ne tada, kai lyja ir reikia persėsti, – sumurmėjo Mantas.

Kitą dieną Rasa paprašė naujojo sandėlio daugiau informacijos. Pamaina oficialiai prasidėtų ketvirtą, bet reikėtų atvažiuoti anksčiau persirengti, pasiimti skenerį, pasiskirstyti darbus. Sandėlis buvo už miesto, viešasis transportas tokiu metu nevažinėjo. Vadinasi, reikėtų automobilio, kuriuo paprastai naudojosi Darius.

– Galim pasikeisti, – pasiūlė jis, bet ne itin užtikrintai. – Tu imk mašiną, aš kelis rytus su kolega prasisukčiau.

– Kelis rytus? O paskui?

Sandėlininkei pasiūlė 150 eurų daugiau, bet naujame darbe pamaina prasideda ketvirtą rytoNuotrauka: Pexels / George Milton

– Nu, žiūrėsim.

Tas „žiūrėsim“ Rasai nepatiko. Ji pagalvojo apie sausį: tamsu, stiklai apšalę, o ji pusiau miegodama ieško pirštinių. Grįžtų po pietų ir bandytų numigti, kol kaimynai kažką gręžia, Mantas pareina iš mokyklos, Darius paskambina paklausti, kur mašinos dokumentai.

Bet tie papildomi pinigai vis lindo į galvą. Rasa net paskaičiavo, kad per kelis mėnesius galėtų susitvarkyti dantį, kurį mausdavo nuo šalto vandens. Tą vakarą išspaudė baigiančiąsi dantų pastą ir pagalvojo, kad atsibodo viską taupyti iki galo.

Savaitės pabaigoje ji nuvažiavo pasižiūrėti naujos vietos. Buvo sutarta trumpai pasikalbėti su pamainos vadovu. Sandėlis stovėjo prie sunkvežimių aikštelės, pilkame pastate be langų. Viduje ūžė šaldymo įranga, prie vartų jau stovėjo paletės su gėrimais. Pamainos vadovas Lukas kalbėjo greitai, rodė, kur kas vyksta, sakė, kad kolektyvas susidirbęs.

– Pirmos savaitės sunkiausios, – pridūrė jis. – Paskui organizmas pats atsibunda.

Rasa linktelėjo. Prie išėjimo, kol Lukas ieškojo jos dokumentų, ji pamatė ant suoliuko sėdinčią moterį pilku megztiniu. Toji gėrė kavą iš plastikinio puodelio ir trynė riešą.

– Jūs čia seniai? – paklausė Rasa.

– Devintas mėnuo. Jei neturi mažų vaikų ir gali dieną miegoti, gal ir nieko. Man blogiausia net ne keltis. Namuose visi galvoja, kad tu jau po darbo, tai ko čia pavargus.

Ji tai pasakė ramiai, be didelio skundo. Pasiėmė puodelį ir nuėjo pro sunkias duris.

Rasa dar dvi dienas nieko nenusprendė. Dabartiniame darbe kolegė Asta, sužinojusi apie pasiūlymą, pasakė:

– Aš tavo vietoj eičiau. Už dyką niekas tų pinigų neduoda, bet mums jie irgi iš dangaus nekrenta.

– O jeigu neištempsiu?

– Tada išeisi. Blogiau, kai žmonės lieka vien dėl to, kad gėda pasakyti, jog per sunku.

Pirmadienį Rasa paskambino Lukui ir pasakė, kad pasiūlymo nepriims. Padėjusi telefoną kelias minutes pasėdėjo virtuvėje. Buvo keista.

Tą patį vakarą ji su Dariumi susipyko jau dėl kito dalyko. Jis vėl buvo palikęs neapmokėtą sąskaitą ant prieškambario spintelės ir sakė ketinęs sumokėti rytoj. Rasa neišlaikė.

– Man atsibodo vienai galvoti, kiek kainuoja tas tavo rytoj, – pasakė ji.

Po kelių dienų dabartiniame sandėlyje ji paklausė vadovės, ar galėtų bent kuriam laikui gauti daugiau valandų. Vadovė nieko nežadėjo, tik pasakė, kad prieš šventes darbo paprastai padaugėja. Rasa nežinojo, ar iš to kas nors bus.

Vizitui pas dantistą ji vis tiek užsirašė kitam mėnesiui, nors pinigų dar nebuvo atsidėjusi tiek, kiek norėjo.

Rytais ji ir toliau keldavosi po šešių. Kartais, aunantis batus, pagalvodavo apie tamsų kelią į naują sandėlį ir tuos papildomus 150 eurų. Būdavo, kad suabejodavo. Bet kol kas liko ten, kur buvo.