Vyras per 14 metų nuėjo tiek, kiek užtektų apeiti visą Žemę: prireikė 49 porų batų

Kartais didžiausi pasiekimai neatrodo kaip filmo scena. Nėra minios, nėra stadiono, nėra finišo juostos su kameromis ir garsiais plojimais. Tiesiog žmogus kiekvieną dieną apsiauna batus, išeina pro duris ir eina. Vieną dieną penkis kilometrus, kitą dieną truputį daugiau, trečią – gal mažiau. Bet eina vis tiek.

Būtent taip amerikietis Russellas Mumperis iš Indianos pasiekė tikslą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba beveik neįmanomai. Per 14 metų jis nuėjo 24 901 mylią – tiek, kiek sudaro Žemės apskritimo ilgis ties pusiauju. Kitaip tariant, jis pėsčiomis įveikė atstumą, prilygstantį kelionei aplink visą planetą.

Svarbiausia tai, kad jis to nepadarė kaip profesionalus sportininkas, neturėdamas viso laiko tik treniruotėms. Russellas visą šį laiką dirbo, gyveno įprastą šeimos gyvenimą, kraustėsi į kitus namus, tvarkė kasdienius reikalus ir vis tiek nenutraukė savo pažado sau.

Tikslas prasidėjo nuo paprasto pasivaikščiojimo

Russellas Mumperis savo ilgą kelionę pradėjo dar 2012 metais. Tada jis išsikėlė sau aiškų, bet labai ambicingą tikslą – nueiti tiek, kiek reikėtų apeiti Žemę. Toks skaičius daugeliui žmonių skambėtų kaip graži mintis, kurią lengva pasakyti ir dar lengviau pamiršti po kelių savaičių.

Tačiau Russellas šį tikslą pavertė ne vienkartiniu iššūkiu, o gyvenimo dalimi. Jis nebandė visko padaryti greitai. Jo sėkmės paslaptis buvo ne staigus užsidegimas, o nuoseklumas. Per daugelį metų jis užfiksavo apie 5900 atskirų pasivaikščiojimų ir žingsnis po žingsnio artėjo prie finišo.

Jo dukra Shannon pasakojo, kad paskutinė akimirka buvo labai paprasta ir kartu labai jautri. Nebuvo jokio prabangaus renginio. Mama tiesiog laikė languotą finišo vėliavą, o Russellas ją perėjo savo namų kieme kartu su šeimos šunimis. Būtent tokios detalės šią istoriją daro dar stipresnę: didžiulis tikslas baigėsi ne scenoje, o ten, kur viskas ir vyko – kasdienybėje.

Russellas MumperisNuotrauka: goodnewsnetwork.org

55 milijonai žingsnių ir 49 poros batų

Russellas ne tik vaikščiojo, bet ir kruopščiai sekė savo pažangą. Tai nestebina, nes jis dirba mokslinėje aplinkoje – yra Indianos universiteto viceprezidentas moksliniams tyrimams. Per visą laikotarpį jis fiksavo statistiką: nueitą atstumą, pasivaikščiojimų skaičių, žingsnius ir net sudėvėtų batų poras.

Skaičiai įspūdingi. Per beveik 14 metų jis nuėjo apie 55 milijonus žingsnių. Vidutiniškai tai sudarė maždaug 5 mylias per dieną. Per visą šį laiką jis sudėvėjo 49 poras „New Balance“ batų. Dar vienas įdomus skaičius – bendras įkalnių ir nuokalnių aukštis prilygo maždaug 46,5 karto įkopimui į Everestą ir nusileidimui nuo jo.

Tačiau už visų šių skaičių slypi ne sportinė statistika, o labai paprasta žmogaus disciplina. Vieną dieną gali būti blogas oras. Kitą dieną – daug darbo. Trečią – tiesiog nėra nuotaikos. Tačiau būtent tokiais momentais ir pasimato, ar tikslas yra tik graži idėja, ar tikras įsipareigojimas.

Jis tai darė ne dėl šlovės

Šioje istorijoje nėra bandymo pasirodyti ar kažką įrodyti kitiems. Russellas tiesiog pamilo vaikščiojimą. Jam tai tapo būdu pabėgti nuo kasdienio streso, išvalyti mintis ir palaikyti kūną aktyvų.

Jo dukra sakė, kad tėvas yra darbščiausias žmogus, kokį ji pažįsta. Tai labai tiksliai apibūdina visą šią istoriją. Juk 14 metų trunkantis tikslas reikalauja ne tik fizinės ištvermės. Reikia kantrybės, ramybės ir gebėjimo tęsti net tada, kai niekas nežiūri.

Russellas finišą pasiekė būdamas 60 metų. Per tą laiką jis dirbo visu etatu, o šeima net tris kartus persikėlė gyventi į kitą valstiją. Kitaip tariant, gyvenimas nestovėjo vietoje ir nelaukė, kol jis „turės daugiau laiko“. Jis tiesiog ėjo kartu su gyvenimu.

Ko ši istorija moko kiekvieną iš mūsų

Lengva žavėtis žmogumi, kuris nuėjo dešimtis tūkstančių kilometrų. Bet dar svarbiau suprasti, kad ši istorija nėra tik apie vaikščiojimą. Ji yra apie tai, kaip maži kasdieniai veiksmai per ilgą laiką tampa milžinišku rezultatu.

Daug žmonių nori greitų pokyčių. Greitai numesti svorio, greitai pagerinti sveikatą, greitai susitvarkyti gyvenimą, greitai tapti stipresniems ar ramesniems. Tačiau Russellas primena priešingą tiesą: dideli dalykai dažnai prasideda ne nuo didelio šuolio, o nuo paprasto įpročio, kurio nenutrauki.

Nebūtina rytoj nueiti 20 kilometrų. Nebūtina pirkti brangiausios įrangos ar laukti tobulo pirmadienio. Kartais užtenka išeiti pasivaikščioti šiandien. Tada rytoj. Tada dar kartą. Po mėnesio tai jau bus įprotis, po metų – akivaizdus pokytis, o po ilgesnio laiko gali paaiškėti, kad nuėjote daug toliau, nei kada nors tikėjotės.

Russello Mumperio istorija graži tuo, kad ji labai žmogiška. Ji nešaukia apie stebuklą. Ji tyliai parodo, ką gali žmogus, kuris ilgai neišduoda savo tikslo.