100 metų sulaukusi slaugytoja vis dar vairuoja ir šoka parašiutu: 6 taisyklės, kurias verta perskaityti nelaukiant senatvės

Sulaukti 100 metų jau savaime atrodo įspūdingai. Tačiau sulaukti tokio amžiaus, gyventi savarankiškai, vairuoti automobilį, gamintis maistą ir dar ryžtis šuoliui parašiutu – tai istorija, kuri priverčia sustoti. Ne dėl to, kad kiekvienam reikėtų kartoti tokį ekstremalų žingsnį, o dėl paprastesnio klausimo: ką žmogus darė visą gyvenimą, kad senatvė jam netaptų tik laukimu?

Amerikietė Ruby McNally savo 100-ąjį gimtadienį paminėjo ne ramiai sėdėdama prie torto, o atlikdama trečiąjį šuolį parašiutu. Pirmą kartą ji tai išbandė būdama 80-ies, vėliau pakartojo sulaukusi 90-ies, o šimtmečio proga į dangų kilo kartu su anūkais. Visą gyvenimą ji dirbo slaugytoja, augino septynis vaikus, patyrė netekčių, tačiau išsaugojo vieną dalyką, kurio nenupirksi vaistinėje – norą gyventi.

Ilgaamžiškumas nėra viena stebuklinga taisyklė

Ruby istorijoje yra ir genetikos. Viena jos seserų sulaukė 101 metų, kiti broliai ir seserys taip pat gyveno ilgai. Tačiau vien paveldimumas nepaaiškina visko. Žmogus gali turėti gerą genetinį pagrindą, bet jeigu visą gyvenimą ignoruoja judėjimą, mitybą, poilsį, santykius ir emocinę būseną, vien genai ne visada išgelbės.

Todėl į šios šimtametės patarimus verta žiūrėti ne kaip į pažadą „darykite taip ir gyvensite 100 metų“, o kaip į paprastą gyvenimo kryptį. Ji nesiremia sudėtingomis dietomis, brangiais papildais ar keistais ritualais. Dauguma jos taisyklių yra labai žemiškos: valgyti paprasčiau, judėti kasdien, nepersivalgyti, turėti mėgstamą veiklą, neužsidaryti nuo naujų patirčių ir neprarasti pozityvumo.

1. Valgyti paprastą, tikrą maistą

Viena svarbiausių Ruby taisyklių – gera mityba. Vaikystėje jos šeima augino daržoves ir uogas savo sode, todėl natūralus maistas jai nebuvo mada, o kasdienybė. Šiandien ji taip pat renkasi daugiau šviežių vaisių, daržovių ir kuo paprastesnių produktų. Ji vengia perteklinių saldumynų ir neapkrauna savo mitybos tuo, kas suteikia trumpą malonumą, bet ilgainiui gali kenkti savijautai.

Tai nereiškia, kad reikia gyventi be jokio deserto ar bijoti kiekvieno kąsnio. Svarbiausia – bendra kryptis. Jeigu didžiąją mitybos dalį sudaro normalus maistas, o ne užkandžiai, saldūs gėrimai ir pusfabrikačiai, kūnas turi daugiau šansų ilgai tarnauti be nuolatinio nuovargio.

2. Sustoti laiku, kai jau gana

Antra taisyklė skamba labai paprastai, bet daugeliui ji viena sunkiausių: saikas. Ruby pastebi, kad laikui bėgant ji tiesiog nebejaučia poreikio po sočių pietų dar valgyti desertą. Ji išmoko atpažinti momentą, kai jau pakanka.

Šis įprotis svarbus ne tik svoriui. Persivalgymas apsunkina virškinimą, gali didinti mieguistumą, bloginti miego kokybę ir ilgainiui tapti kasdieniu kūno apkrovimu. Paprastas klausimas prie stalo gali pakeisti daug: ar aš dar alkanas, ar tiesiog valgau, nes skanu ir yra prieš akis?

3. Judėti visą gyvenimą, ne tik „nuo pirmadienio“

Ruby jaunystėje plaukiojo, žaidė krepšinį, mėgo žygius. Vėliau jos gyvenime sporto salę pakeitė septyni vaikai ir nuolatinis judėjimas namuose, tačiau svarbiausia tai, kad ji niekada netapo žmogumi, kuris viską daro sėdėdamas. Ji daug vaikščiojo ir liko aktyvi tiek, kiek leido amžius.

Tai gera žinia tiems, kurie nemėgsta sporto klubų. Ilgaamžiškumui nebūtinai reikia sudėtingų treniruočių. Kasdienis vaikščiojimas, darbas sode, laiptai vietoje lifto, lengvas tempimas, pasivaikščiojimas po vakarienės – visa tai kaupiasi. Kūnas mėgsta judesį, o senstant jis tampa ne prabanga, o būtinybe.

4. Turėti veiklą, kuri suteikia prasmę

Ruby visą gyvenimą dirbo slaugytoja ir šis darbas jai nebuvo tik būdas uždirbti. Ji jautė, kad tai prasminga veikla. Kai žmogus turi dėl ko atsikelti ryte, jo dienos tampa pilnesnės. Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai vaikai užauga, darbas baigiasi, o senas ritmas pasikeičia.

Prasmė nebūtinai turi būti didelė ar matoma visiems. Vienam tai gali būti darbas, kitam – šeima, savanorystė, sodas, augintiniai, rankdarbiai, pagalba kaimynams ar anūkų priežiūra. Svarbu, kad žmogus nesijaustų nereikalingas. Toks jausmas kartais sendina greičiau nei metai.

5. Nebijoti naujų patirčių

Šuolis parašiutu sulaukus 100 metų daugeliui atrodo neįtikėtinas, bet čia svarbiausia ne pats parašiutas. Svarbiausia – požiūris. Ruby neišbraukė nuotykių iš gyvenimo vien todėl, kad pase parašytas solidus amžius. Ji išlaikė smalsumą ir norą patirti kažką naujo.

Naujos patirtys padeda smegenims išlikti aktyvioms. Tai gali būti kelionė, naujas receptas, kalbos mokymasis, šokiai, knyga, kursai, naujas maršrutas pasivaikščiojimui ar net paprastas pokalbis su žmogumi, su kuriuo anksčiau nebūtumėte kalbėję. Svarbiausia – neleisti gyvenimui susitraukti iki vieno kambario, vieno maršruto ir vienos minties: „Man jau per vėlu.“

6. Išlaikyti optimizmą, net kai gyvenimas nėra lengvas

Ruby gyvenimas nebuvo be sunkumų. Ji du kartus tapo našle, augino didelę šeimą, dirbo atsakingą darbą ir tikrai matė ne vien gražiąją gyvenimo pusę. Vis dėlto ji išsaugojo teigiamą požiūrį. Tai nereiškia apsimesti, kad problemų nėra. Tai reiškia neatsiduoti kartėliui visam laikui.

Optimizmas nėra tuščias šūkis. Žmogui, kuris moka džiaugtis mažais dalykais, lengviau palaikyti ryšius, judėti pirmyn, prašyti pagalbos ir nepasiduoti vienatvei. O tai senstant gali būti ne mažiau svarbu nei kraujospūdis ar vitaminai.

Ką iš šios istorijos gali pasiimti kiekvienas?

Ne kiekvienas sulauks 100 metų. Ne kiekvienas norės šokti parašiutu. Ir tikrai ne kiekvienas turi tokią genetiką kaip Ruby. Tačiau jos gyvenimo taisyklės nėra skirtos tik šimtamečiams. Jos tinka ir keturiasdešimtmečiui, kuris jaučiasi pavargęs, ir šešiasdešimtmečiui, kuris galvoja, kad geriausi metai praeityje.

Valgyti paprasčiau. Judėti kasdien. Nepersivalgyti. Turėti prasmę. Išbandyti naujus dalykus. Neužrakinti savęs pesimizme. Skamba labai paprastai, bet būtent tokie dalykai dažniausiai ir nulemia, ar žmogus tik sensta, ar vis dar gyvena.