Ilgiausias absoliučiai tiesus kelias pasaulyje

Įsivaizduokite, kad važiuojate keliu, kuriame nėra nė vieno posūkio. Prabėga pusvalandis, paskui dar tiek pat, o priekyje vis tas pats vaizdas: asfaltas, dykuma ir horizontas. Jokio vingio aplink miestelį, jokio kalno, kurį reikėtų apvažiuoti. Toks kelias iš tiesų egzistuoja – Saudo Arabijoje tiesi atkarpa driekiasi apie 240 kilometrų. Tačiau vairuotojui ši kelionė gali pasirodyti gerokai sunkesnė, nei atrodo žiūrint į žemėlapį.

Ilgais tiesiais keliais garsėja ir Australija. Jos dykumose nusidriekęs Eyre greitkelis turi maždaug 146 kilometrų atkarpą be posūkių. Tai viena garsiausių tokio tipo vietų pasaulyje, nors ilgiausio tiesaus ruožo titulas priklauso Saudo Arabijai. Abiem atvejais kelių tiesėjams padėjo aplinka: didžiuliai atviri plotai, kuriuose beveik nėra kliūčių, verčiančių keisti kryptį.

Kodėl negalima visų kelių nutiesti tiesiai?

Žemėlapyje viskas atrodo paprasta: pažymime du miestus, sujungiame juos tiesia linija ir gauname trumpiausią maršrutą. Tačiau vietovėje ta linija gali kirsti kalvą, upę, pelkę ar gyvenvietę. Tuomet tenka ieškoti sprendimo, kaip kelią nutiesti atsižvelgiant į reljefą ir jau esančius pastatus. Todėl net gana lygiame krašte važiuodami nuolat susiduriame su didesniais ar mažesniais vingiais.

Apie kelių vingius pasakojamas ir senas juokas. Brigadininkas darbininkams liepia tiesti kelią tiesiai į tolumoje stovinčią šieno kupetą. Naktį ūkininkas ją perkelia, todėl kitą rytą darbininkai pakoreguoja kryptį. Kai tai pasikartoja kelis kartus, vietoj tiesaus kelio atsiranda zigzagas. Tikrovėje, žinoma, maršrutus lemia ne judančios šieno kupetos, tačiau istorija taikliai primena, kad tiesi linija brėžinyje ir kelias vietovėje – skirtingi dalykai.

Dykumų lygumose tokių kliūčių gerokai mažiau. Kai nereikia apvažiuoti kalnų, vandens telkinių ar gyvenviečių, kelias gali tęstis ta pačia kryptimi dešimtis ir net šimtus kilometrų.

Australijoje – 146 kilometrai be nė vieno posūkio

Vienas žinomiausių pavyzdžių yra Eyre greitkelis, jungiantis Vakarų Australijos ir Pietų Australijos valstijas. Visas jo ilgis siekia apie 1664 kilometrus, o garsioji tiesi atkarpa – maždaug 146 kilometrus. Čia važiuojant galima patirti neįprastą jausmą: kilometrai tirpsta, tačiau kelio vaizdas beveik nesikeičia.

Greitkelis driekiasi per atokias vietoves ir Nullarbor lygumą, kuriai būdingas sausas kraštovaizdis ir menka medžių augmenija. Didžiulė atvira erdvė kelių tiesėjams leido išlaikyti tiesią trasą. Tai visai kitokia aplinka nei tankiau gyvenamuose kraštuose, kur vieną miestelį netrukus pakeičia kitas, o pakeliui nuolat atsiranda sankryžų ir gyvenviečių.

Kelias pavadintas tyrinėtojo Edwardo Johno Eyre’o vardu. Dabartinis asfaltuotas maršrutas atsirado palaipsniui: paprastas neasfaltuotas kelias buvo nutiestas 1941 metais, asfaltavimo darbai prasidėjo septintajame dešimtmetyje ir baigti 1976-aisiais. Vėliau kelias platintas, atsirado degalinių ir poilsio vietų, tačiau dideli atstumai tarp sustojimo taškų išliko svarbia šios kelionės ypatybe.

Pasaulio rekordininkas driekiasi Saudo Arabijos dykumoje

Nors Australijos ruožas sulaukia daug dėmesio, Saudo Arabijos 10-ajame greitkelyje tiesi atkarpa yra dar ilgesnė – apie 240 kilometrų. Ji driekiasi per Rub el Chalio dykumos teritoriją, kur platus ir lygus kraštovaizdis leidžia keliui tęstis be posūkių.

Saudo Arabijos tiesusis ruožas yra maždaug 94 kilometrais ilgesnis už garsųjį Australijos ruožą. Vien šis skirtumas prilygsta nemažai kelionei, o čia jis tėra papildoma vienos nenutrūkstančios tiesės dalis.

Tokio kelio nuotraukose asfaltas atrodo lyg liniuote nubrėžta linija. Tačiau vairuojant įspūdį kuria ne vien jo forma. Aplink beveik nesikeičiantis dykumos vaizdas leidžia pajusti atstumą kitaip: nėra įprastų orientyrų, pagal kuriuos kasdienėje kelionėje pastebime, kad jau gerokai pasistūmėjome pirmyn.

Didžiausias išbandymas – išlikti budriam

Iš pirmo žvilgsnio tiesus kelias turėtų būti vairuotojo svajonė. Nereikia nuolat ruoštis posūkiams, o maršrutas atrodo aiškus ir paprastas. Vis dėlto ilgai nesikeičiantis vaizdas turi kitą pusę: monotonija gali mažinti dėmesį ir skatinti mieguistumą. Kelias, kuris atrodo lengvas, ilgainiui pradeda varginti būtent tuo, kad jame beveik niekas nevyksta.

Posūkių nebuvimas nereiškia, kad galima atsipalaiduoti ar paleisti vairą. Net visiškai tiesiame ruože reikia stebėti eismą, išlaikyti automobilio padėtį ir laiku pastebėti nuovargį. Atokiose vietovėse svarbus ir pasiruošimas, nes kita degalinė ar poilsio vieta gali būti gerokai toliau, nei esame įpratę.

Todėl tokia kelionė pareikalauja kantrybės ir pertraukų. Pirmieji kilometrai gali žavėti neįprastu vaizdu, tačiau po ilgo laiko priekyje matoma ta pati tiesė jau tampa budrumo išbandymu. Ilgiausiame tiesiame pasaulio kelyje sunkiausia gali būti sulaukti ne posūkio, o tinkamos vietos sustoti ir pailsėti.