Po obelimi palikote nukritusius obuolius? Iki pavasario jie gali tapti visai ne trąša

Rudenį po obelimi greitai atsiranda pažįstamas vaizdas: žolėje guli keli parudavę obuoliai, vienas jau pratrūkęs, kitas apkramtytas, dar keli susislėgę nuo lietaus. Atrodo, kam juos rinkti, jei vis tiek supus? Juk pūvantis vaisius – lyg ir natūrali trąša, kuri grąžins žemei tai, ką iš jos paėmė.

Tačiau pavasarį tas pats nekaltas „palikau gamtai“ sprendimas gali priminti apie save ne vešlesne obelimi, o naujomis dėmėmis ant lapų, puviniais ir vabzdžiais vaisiuose. Problema ne pats nukritęs obuolys. Problema prasideda tada, kai po medžiu visai žiemai lieka vaisiai, kuriuose jau buvo apsigyvenę ligų sukėlėjai ar kenkėjai.

Rudenį sodininkui dažnai pritrūksta ne noro, o laiko. Reikia nurinkti derlių, sugrėbti lapus, apkarpyti nudžiūvusias šakas, pasirūpinti daržu. Nukritę obuoliai atrodo smulkmena, bet būtent iš tokių smulkmenų kitą sezoną susideda daug nemalonių darbų.

Puvantis obuolys po medžiu nėra tas pats, kas kompostas

Kompostas tampa vertinga organine medžiaga tada, kai jis tinkamai suyra. Komposto krūvoje masė maišoma, joje pakyla temperatūra, yra pakankamai oro ir drėgmės. Po obelimi paliktas obuolys dažniausiai tiesiog guli šaltoje, drėgnoje žolėje, sulenda į dirvą arba lieka prispaustas sniego.

Tokioje vietoje vaisius ne visada suyra taip greitai ir švariai, kaip norėtųsi įsivaizduoti. Jei obuolys buvo pažeistas puvinio, jo paviršiuje ar viduje esantys ligų sukėlėjai gali išlikti iki kito sezono. Ypač nevertėtų palikti susitraukusių, pajuodusių, ant šakų likusių ar ant žemės gulinčių tarsi „mumijų“ – jos dažnai yra aiškus ženklas, kad vaisius sirgo.

Nukritę obuoliai taip pat tampa patogia slėptuve kai kuriems kenkėjams. Vaisiuje gali būti lervų, kurios ieško vietos peržiemoti, o pavasarį ciklas prasideda iš naujo. Vienas ar du obuoliai sodo katastrofos nesukurs, bet kai jų po medžiu prisikaupia dešimtys, obelis tarsi palieka sau problemą kitam sezonui.

Žiemą nematoma, pavasarį jau tenka spręsti

Iki šalčių sodas gali atrodyti tvarkingas net ir su nukritusiais vaisiais. Jie pasislepia žolėje, po lapais ar pirmuoju sniegu, todėl atrodo, kad gamta viską sutvarkė. Bet pavasarį, kai pradeda šilti ir sode vėl atsiranda gyvybė, kartu su ja suaktyvėja ir tai, kas peržiemojo prie medžio.

Tuomet sodininkas neretai stebisi, kodėl obelis taip anksti atrodo nusilpusi, kodėl dalis užuomazgų vėl ima ruduoti ar kodėl gražiai augantys obuoliai vėliau ima gesti. Žinoma, ne kiekviena liga ar kenkėjas atsiranda vien dėl pernykščių vaisių. Juos gali atnešti vėjas, jie gali būti likę ant šakų, žievės plyšiuose ar kitose sodo vietose. Vis dėlto žemėje palikti sergantys obuoliai yra rizika, kurią galima sumažinti be didelių išlaidų.

Skirtingai tai pajunta ir skirtingi sodininkai. Mažame kieme vieną obelį prižiūrintis žmogus gali lengvai surinkti vaisius per keliolika minučių. Didesnio sodo šeimai tai jau papildomas rudens darbas, ypač kai obuoliai krinta kasdien ir dalis jų būna visai sveiki. Tačiau būtent reguliarumas čia svarbesnis už vieną didįjį tvarkymą: surinkti vaisius kas kelias dienas paprasčiau, nei vėliau ieškoti jų po šlapiais lapais.

Po obelimi palikote nukritusius obuolius? Iki pavasario jie gali tapti visai ne trąšaNuotrauka: Unsplash / Anna Zakharova

Ką daryti su obuoliais, kurių nebesinori nei valgyti, nei laikyti

Sveikus, tik nuo kritimo įskilusius obuolius verta atskirti nuo akivaizdžiai supuvusių. Jei vaisius švarus, be pelėsio ir puvinio, jį dar galima panaudoti virtuvėje tą pačią ar kitą dieną – virti tyrę, kepti pyragą, spausti sultis. Krituoliai greitai genda, todėl jų nereikėtų ilgai laikyti dėžėje kartu su gražiais sandėliavimui skirtais obuoliais.

Supuvusius, sukirmijusius ar dėmėtus vaisius saugiausia surinkti ir pašalinti iš po obels. Kur juos dėti, priklauso nuo turimų galimybių: kai kur tinka žaliosios atliekos, kitur – atskira komposto vieta, jei ji prižiūrima ir gali pakankamai įkaisti. Sergančių vaisių neverta tiesiog suversti prie pat obels kamieno ar palikti plonoje krūvelėje sodo pakraštyje – taip problema tik perkeliama keliais metrais.

Jei kompostuojate namuose, į krūvą geriau dėti nedidelius vaisių kiekius ir juos maišyti su sausomis sodo atliekomis: lapais, smulkintomis šakelėmis, augalų liekanomis. Kompostas neturi virsti šlapia, rūgščia obuolių mase. O vaisius, ant kurių matyti ryškus puvinys, pelėsis ar daug kenkėjų pažeidimų, atsargiau išnešti iš sodo nei bandyti bet kokia kaina paversti trąša.

Tvarkingas pomedis obeliai padeda labiau, nei atrodo

Rudens tvarka po vaismedžiais nėra vien estetika. Surinkti krituoliai mažina vietų, kuriose gali likti nepageidaujami organizmai, skaičių. Kartu verta apžiūrėti ir patį medį: ar ant šakų neliko susiraukšlėjusių vaisių, ar prie kamieno nesikaupia drėgni lapai, ar nulūžusios šakos nėra su pažeidimais.

Šioje vietoje svarbu nekaltinti vien savęs, jei sodas neatrodo tobulas. Net kruopščiai prižiūrima obelis gali susirgti, o kai kurių metų oras ligoms būna ypač palankus. Tačiau sodas daug lengviau atsigauna, kai jam nepaliekama peržiemoti tai, kas jau akivaizdžiai buvo pažeista.

Galima suprasti ir tuos, kurie nenori kiekvieno obuolio rinkti tą pačią minutę – sodas neturi tapti nesibaigiančiu darbu. Bet yra skirtumas tarp natūralumo ir apleidimo. Keli sveiki vaisiai, palikti toliau nuo obels, nėra tas pats, kas visa puvanti paklotė po vainiku, kurioje susimaišo drėgmė, puvinys ir kenkėjų slėptuvės.

Kartais geriausia trąša sodui prasideda ne nuo to, ką paliekame ant žemės, o nuo to, ką laiku pakeliame nuo jos. Ar šį rudenį po savo obelimi dar matote obuolius, kuriuos pavasarį geriau būtų prisiminti jau dabar?