10 metų laikė bombą namuose ir net ketino ją išlydyti: tiesą parodė telefono kamera

Dešimt metų senas surūdijęs metalo gabalas gulėjo ant lentynos prie gyvenamojo namo ir niekam nekėlė įtarimų. Jis neatrodė kaip pavojus, neatrodė kaip daiktas, dėl kurio reikėtų kviesti policiją, ir juo labiau neatrodė kaip objektas, galintis priversti evakuoti kaimynus. Šeimininkas ilgainiui beveik pamiršo, iš kur šis radinys atsirado, kol vieną dieną nusprendė pagaliau išsiaiškinti, ką prieš daugelį metų parsinešė namo po pasivaikščiojimo su metalo detektoriumi.

Pakako nukreipti telefono kamerą į seną radinį, ir visa istorija apsivertė aukštyn kojomis. Išmaniojo telefono vaizdų atpažinimo sistema parodė, kad tai gali būti ne paprastas metalo laužas, o nesprogęs Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškas padegamasis užtaisas. Dar nejaukiau skamba tai, kad 61 metų britas Stanley Greenas buvo svarstęs šį daiktą panaudoti praktiškai – net galvojo jį išlydyti dėl metalo. Jeigu jis būtų pradėjęs pjaustyti, kaitinti ar ardyti radinį prieš pasitikrindamas, ši istorija galėjo baigtis visai ne taip ramiai.

Rado su metalo detektoriumi ir tiesiog pasidėjo prie namų

Stanley Greenas paslaptingą metalinį objektą aptiko maždaug prieš dešimt metų, kai vaikščiojo su metalo detektoriumi. Tokie radiniai dažnai atrodo įdomūs: senas, sunkus, surūdijęs daiktas, galbūt kažkada turėjęs paskirtį, bet dabar virtęs tiesiog keistu praeities gabalu. Vyras nežinojo, kas tai, tačiau tuo metu radinys jam nepasirodė toks pavojingas, kad reikėtų iškart kreiptis į specialistus.

Netrukus jo gyvenime atsirado daug svarbesnių rūpesčių – vyrą ištiko širdies smūgis. Metalinis daiktas buvo padėtas ant lentynos žiemos sode prie svetainės ir ten liko gulėti metų metus. Laikui bėgant jis tapo namų aplinkos dalimi: šalia vaikščiojo šeimos nariai, pro šalį galėjo praeiti svečiai, netoliese gyveno kaimynai, o niekam nė į galvą neatėjo, kad tas senas „suvenyras“ gali būti karo laikų sprogmuo.

Būtent tai šioje istorijoje labiausiai ir gąsdina. Pavojingi daiktai ne visada atrodo pavojingi. Jie gali būti surūdiję, purvini, be aiškių ženklų, be užrašų, be jokio akivaizdaus mechanizmo. Paprastam žmogui toks radinys gali priminti vamzdžio gabalą, seną įrankio dalį ar tiesiog bevertį metalą. Tačiau karo laikų sprogmenys dažnai ir atrodo būtent taip – kaip daiktai, kuriuos lengva nuvertinti.

Telefonas parodė tai, ko vyras visai nesitikėjo

Po maždaug dešimtmečio Stanley vėl susidomėjo senu radiniu. Jis svarstė, ar metalą būtų galima kaip nors panaudoti, bet prieš imdamasis darbo nusprendė padaryti labai paprastą dalyką – nufotografuoti objektą ir patikrinti jį telefonu. Tam jis pasitelkė „Google Lens“ funkciją, kuri pagal kameros užfiksuotą vaizdą ieško panašių objektų internete.

Rezultatas vyrą privertė sustingti. Sistema radinį susiejo su vokišku padegamuoju sprogmeniu, naudotu Antrojo pasaulinio karo metais, ir pateikė informaciją, kad tokio daikto negalima liesti, ardyti ar bandyti perkelti savo nuožiūra. Iki tos akimirkos Stanley manė namuose turintis paprastą metalo gabalą. Staiga paaiškėjo, kad šis daiktas galėjo būti pavojingas visus tuos metus, kol ramiai gulėjo netoli gyvenamosios erdvės.

Vyras vėliau pripažino, kad nežinojo laikantis bombą. Dar daugiau – jis buvo pagalvojęs apie jos išlydymą. Toks prisipažinimas skamba kaip šiurpi detalė, nes senų sprogmenų kaitinimas, pjovimas ar ardymas yra viena pavojingiausių klaidų. Laimė, šį kartą smalsumas ir telefonas suveikė anksčiau nei įrankiai. Supratęs, kad situacija rimta, Stanley susisiekė su sūnumi, o šis nedelsdamas iškvietė policiją.

Po dešimties ramių metų teko evakuoti namus

Pareigūnai į vietą atvyko maždaug po pusvalandžio ir nusprendė nerizikuoti. Šeimai buvo nurodyta palikti namus, evakuoti teko ir netoliese gyvenusius žmones. Iš šalies visa situacija iš pradžių atrodė beveik absurdiška: dar prieš kelias minutes tai buvo senas daiktas ant lentynos, o dabar aplink namus jau dirbo policija ir buvo laukiama sprogmenų neutralizavimo specialistų.

Viena kaimynė, Marnie Cockwell, pasakojo grįžusi namo ir pamačiusi Stanley sode kalbantį telefonu. Iš pradžių ji manė, kad vyras juokauja apie policiją ir kažkokį pavojingą radinį. Tačiau netrukus į jos duris pasibeldė pareigūnai ir liepė išeiti iš namų. Tada tapo aišku, kad jokio pokšto čia nėra. Moteris tuo metu namuose buvo su dviem mažais vaikais, dar nesulaukusiais dvejų metų, todėl vėliau ši situacija jai pasirodė dar nejaukesnė.

Galiausiai atvyko kariuomenės sprogmenų neutralizavimo specialistai. Jie atsargiai išnešė objektą iš namo aplinkos ir išgabeno į saugią vietą toliau nuo gyvenamųjų pastatų. Kaimynams beliko laukti, kol pavojus bus pašalintas. Vėliau kai kurie gyventojai pasakojo girdėję du sprogimus, iš kurių antrasis buvo itin garsus. Manoma, kad būtent tada radinys buvo kontroliuojamai sunaikintas.

Seni karo radiniai nėra nekalti suvenyrai

Ši istorija aktuali ne tik Didžiajai Britanijai. Karo laikų sprogmenų iki šiol randama ir Lietuvoje: miškuose, laukuose, statybvietėse, soduose, prie upių, ežerų ar vaikštant su metalo detektoriumi. Kartais juos aptinka darbininkai, kartais ūkininkai, kartais grybautojai ar smalsūs žmonės, ieškantys senovinių daiktų. Didžiausia problema ta, kad pavojingas radinys po daugelio metų gali atrodyti visiškai nekaltai.

Surūdijęs sviedinys, granata, mina ar kitas užtaisas gali atrodyti kaip paprastas geležies gabalas. Kai kurie žmonės tokius daiktus ima į rankas, parsineša namo, valo, fotografuoja iš arti ar net bando išardyti. Tai labai pavojinga. Sprogmuo netampa saugus vien todėl, kad jis senas, surūdijęs ar išgulėjęs žemėje 80 metų. Priešingai, jo būklė gali būti dar labiau nenuspėjama, nes korozija pažeidžia metalą ir vidinius mechanizmus.

Todėl radus daiktą, kuris bent kiek primena sviedinį, granatą, miną, bombą ar kitą karinį objektą, svarbiausia taisyklė labai paprasta: neliesti, nejudinti ir nenešti namo. Reikia atsitraukti, perspėti kitus prie radinio nesiartinti, saugiai įsiminti vietą ir skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112. Specialistai patys įvertins, kas tai per objektas ir kaip jį neutralizuoti.

Telefonas padėjo, bet įtartinų radinių tikrinti iš arti nereikėtų

Stanley Greeno istorijoje išmaniojo telefono kamera suvaidino svarbų vaidmenį. Jeigu vyras nebūtų patikrinęs radinio, jis galėjo pradėti jį kaitinti ar ardyti, o tada pasekmės būtų buvusios neprognozuojamos. Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad radus įtartiną objektą verta prie jo eiti arčiau, sukinėti jį rankose ir ieškoti geresnio kampo nuotraukai.

Vaizdų atpažinimo sistemos gali padėti, bet jos nėra saugumo garantija. Jos gali suklysti, neatpažinti objekto arba parodyti panašų, bet ne tą patį daiktą. O sprogmens atveju klaida gali kainuoti labai brangiai. Todėl jei radinys atrodo įtartinas, saugiausia elgtis taip, tarsi jis būtų pavojingas, kol specialistai nepasakė kitaip.

Stanley šį kartą pasisekė du kartus. Pirmą kartą – kai dešimt metų namuose laikytas radinys nesukėlė nelaimės. Antrą kartą – kai prieš bandydamas jį panaudoti vyras nusprendė patikrinti, ką iš tiesų turi. Kartais senas surūdijęs metalo gabalas tikrai yra tik metalo gabalas. Bet kartais tai daiktas, kuris buvo sukurtas sprogti, ir net po daugelio dešimtmečių jis vis dar gali būti pavojingas.