5 metai Suomijoje: 10 dalykų, prie kurių vis dar negaliu priprasti

Suomijoje gyvenu jau penkerius metus. Per tiek laiko, atrodytų, turėjau priprasti prie visko: prie švarių gatvių, ramybės, miškų, ežerų, dviračių takų, trumpų vasarų, ilgų žiemų ir tos suomiškos tvarkos, apie kurią dažnai kalbama iš šalies. Iš pradžių viskas atrodė kaip kitas pasaulis. Vėliau daug kas tapo kasdienybe. Bet yra dalykų, kurie man iki šiol kelia nuostabą.

Kai persikėliau, galvojau, kad sunkiausia bus kalba, oras ir vienatvė. Iš dalies taip ir buvo. Tačiau tikras kultūrinis šokas dažniausiai slypėjo ne dideliuose dalykuose, o smulkmenose. Kaip žmonės elgiasi su kaimynais. Kaip pasitiki nepažįstamais. Kaip augina vaikus. Kaip švenčia gimtadienius. Kaip laikosi taisyklių net tada, kai niekas nestovi šalia ir nekontroliuoja.

Dabar jau galiu pasakyti: Suomija nėra vien tik gražus paveikslėlis su mišku, ežeru ir tvarkingu namu. Tai šalis, kurioje daug kas veikia kitaip. Kai kas man patinka, kai kas iki šiol atrodo keista, o kai kurie dalykai net po penkerių metų vis dar priverčia sustoti ir pagalvoti: „Rimtai? Čia taip normalu?“

Pasitikėjimas, prie kurio sunku priprasti

Vienas pirmųjų dalykų, kuris mane Suomijoje nustebino, buvo pasitikėjimas. Kartą mums namuose prireikė santechniko, bet nei aš, nei žmona tuo metu negalėjome būti namuose. Sprendimas, kurį pasiūlė vietiniai, man iš pradžių skambėjo beveik neįtikėtinai: tiesiog palikite raktą, meistras ateis, padarys darbą ir išeis.

Man tai neatrodė paprasta. Galvoje iškart sukosi mintys: o jei kas nors dings, o jei žmogus vaikščios po namus, o jei po to reikės aiškintis, kas buvo padėta ant stalo ir kur dingo? Bet viskas įvyko taip, kaip čia ir turėjo įvykti. Meistras atėjo, sutvarkė problemą, paliko raštelį, ką padarė, ir išėjo. Viskas namuose liko savo vietose.

Vėliau supratau, kad čia toks pasitikėjimas nėra kažkokia išimtis. Mažose parduotuvėlėse ar privačiuose muziejuose galima rasti vietų, kur nėra nei pardavėjo, nei prižiūrėtojo. Parašyta suma, padėta dėžutė pinigams, pasiimi prekę arba įeini vidun. Ir sistema veikia. Ne todėl, kad visi bijo bausmės, o todėl, kad žmonės iš anksto vieni kitus laiko sąžiningais.

Man prie to vis dar sunku priprasti. Aš suprantu, kad ir pas mus mažose bendruomenėse būna panašių istorijų, bet Suomijoje tai atrodo labiau kaip kasdienė taisyklė. Čia daug kas paremta mintimi, kad žmogus nepuls tavęs apgauti vien todėl, kad turi galimybę.

5 metus gyvenu Suomijoje

Pagyvenę tėvai čia gyvena kitaip

Kitas dalykas, kuris mane ilgai glumino, buvo požiūris į pagyvenusius tėvus. Suomijoje daug vyresnių žmonių gyvena vieni arba gana ramiai persikelia į slaugos namus. Ir tai nebūtinai reiškia, kad jie neturi vaikų. Vaikai gali gyventi netoliese, gali būti suaugę, sėkmingi, turėti savo šeimas, bet čia nėra tokio savaiminio lūkesčio, kad senatvėje vaikai viską perims ant savo pečių.

Protu aš tai suprantu. Yra sistema, yra paslaugos, yra savarankiškumo kultūra. Vyresnis žmogus čia nėra automatiškai laikomas bejėgiu vien todėl, kad jam daug metų. Bet emociškai man vis tiek keista. Kai matau pagyvenusį kaimyną, kuris gyvena vienas, pats tvarkosi, niekuo nesiskundžia ir lyg nieko iš nieko nesitiki, vis tiek viduje nustembu.

Mano galvoje tėvai ir vaikai vis dar susiję kitaip. Atrodo, kad šeima turi būti arčiau, kad senatvėje natūralu daugiau remtis vaikais. Suomijoje tas ryšys nebūtinai dingsta, bet jis turi kitokią formą. Čia daugiau ribų, daugiau savarankiškumo ir mažiau emocinio spaudimo. Gražu? Galbūt. Patogu? Tikriausiai. Bet priprasti prie to man nebuvo lengva.

Punktualumas čia nėra mandagumo detalė

Suomiai labai rimtai žiūri į laiką. Jei susitarei susitikti septintą, tai reiškia septintą. Ne septynios dešimt, ne septynios penkiolika, ne „jau važiuoju“, kai žmogus dar tik ieško raktų. Septinta valanda reiškia septintą valandą.

Iš pradžių man tai atrodė per griežta. Juk gyvenime visko būna: kamščiai, oras, vaikai, darbas, skambutis paskutinę minutę. Bet po kurio laiko supratau, kad čia punktualumas yra pagarba kitam žmogui. Jei vėluoji, tu ne šiaip vėluoji. Tu tarsi sakai, kad tavo laikas svarbesnis už kito.

Per penkerius metus pats pradėjau ateiti laiku. Net ne todėl, kad bijočiau pastabos, o todėl, kad aplinka taip veikia. Bet vis tiek kartais nustembu, kai pažįstamas suomis pasirodo tiksliai sutartu laiku, nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar jam teko važiuoti per pusę miesto. Atrodo smulkmena, bet ji labai pakeičia bendravimą.

Punktualumas - įprastas reikalas

Apie vakarėlį kaimynams pranešama iš anksto

Vienas dalykas, kuris man iš pradžių pasirodė labai neįprastas, buvo pranešimai kaimynams. Pavyzdžiui, žmogus prie įėjimo pakabina lapelį: šeštadienį pas mus bus svečių, gali būti šiek tiek triukšmo, atsiprašome už nepatogumus. Iš pradžių pagalvojau: kam tiek oficialumo dėl paprasto gimtadienio?

Bet kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad tai nėra oficialumas. Tai paprastas būdas parodyti, kad galvoji ne tik apie save. Tu dar nepradėjai triukšmauti, bet jau perspėjai žmones. Ir tada net jei bus garsiau, kaimynai reaguos ramiau, nes jie nebuvo pastatyti prieš faktą.

Dabar pats taip darau. Jei žinau, kad bus svečių, parašau pranešimą. Tai tapo beveik automatiniu veiksmu. Lygiai taip pat čia rimtai žiūrima į triukšmą vakare. Kai kuriose vietose po 22 valandos negalima jungti skalbimo mašinos, nes tai gali trukdyti kaimynams. Esu girdėjęs ir apie apribojimus dėl kitų buitinių garsų naktį. Iš pradžių tai atrodo perdėta, bet paskui supranti: kai visi laikosi taisyklių, gyventi daug ramiau.

Suomiai taupo net tada, kai gali netaupyti

Prie suomiško taupumo taip pat reikėjo priprasti. Iš šalies gali atrodyti, kad šalyje, kur atlyginimai didesni, žmonės turėtų mažiau žiūrėti į kainas. Bet realybėje čia visiškai normalu pirkti dėvėtus drabužius, ieškoti akcijų, lyginti kainas ir planuoti išlaidas.

Niekas dėl to nesigėdija. Žmogus gali gerai uždirbti, bet vis tiek pirkti naudotą vaikišką kombinezoną arba baldą iš antrų rankų. Ir niekas į jį nežiūrės kaip į vargšą. Priešingai, tai atrodo racionalu. Kam mokėti daugiau, jei galima mokėti mažiau?

Mane dar nustebino, kad prieš didesnius vakarėlius žmonės gali važiuoti į Estiją ar Latviją apsipirkti, nes ten kai kurios prekės pigesnės. Maistas, gėrimai, buitinė chemija – viskas skaičiuojama. Ir čia nėra noro pasirodyti turtingesniam, nei esi. Suomiai gali turėti pinigų, bet tai nereiškia, kad jie nori juos mėtyti.

Gimtadienis su sumuštiniais ir viskas

Vienas labiausiai įstrigusių kultūrinių šokų man buvo gimtadienis pas vietinius pažįstamus. Atėjome su žmona, pasiruošę įprastam vakarui. Aš kažkur viduje tikėjausi stalo, užkandžių, gal karšto patiekalo, salotų, bent jau kažko panašaus į „normalų“ svečių priėmimą.

Ant stalo buvo sumuštiniai. Tvarkingi, gražūs, skanūs. Bet tik sumuštiniai. Žmonės atėjo, pasikalbėjo, pavalgė, išgėrė kavos ir išėjo. Niekas nesijautė nuskriaustas, niekas nelaukė antro patiekalo, niekas neklausė, kada bus karštas maistas. Visi atrodė visiškai patenkinti.

Aš kurį laiką vis dar laukiau, kad gal kažkas bus vėliau. Nebuvo. Ir tada supratau, kad čia šventė nebūtinai sukasi apie stalą. Svarbiausia susitikti, pabendrauti, pabūti. Man tai iki šiol atrodo keista, nes mano galvoje gimtadienis vis dar reiškia didesnį pasiruošimą. Bet kartu tame yra kažkas labai sveiko. Niekas nesiverčia per galvą, kad tik svečiai pasakytų: „Oho, kiek pridaryta.“

Dešrelės pirtyje – ne pokštas

Suomiška pirtis manęs jau nebestebina. Čia pirtis yra gyvenimo dalis. Žmonės eina į pirtį ne kaip į pramogą kartą per metus, o kaip į įprastą ritualą. Bet vienas dalykas mane vis tiek nustebino – dešrelės pirtyje.

Taip, dešrelės garinėje. Jos gali būti šildomos prie akmenų arba specialiame įpakavime. Iš pradžių man atrodė, kad kažkas juokauja. Bet ne. Tai visiškai realus dalykas. Sakoma, kad taip atsiranda ypatingas kvapas ir kartu praktiškai panaudojama šiluma.

Kai pirmą kartą tai pamačiau, tikrai nežinojau, kaip reaguoti. Pirtis man visada buvo susijusi su karščiu, vantomis, prakaitu, poilsiu, bet ne su maistu garinėje. Dabar jau pripratau tiek, kad nebešoku nuo suolo iš nuostabos, bet vis tiek kiekvieną kartą pagalvoju: suomiai moka nustebinti net ten, kur atrodo, kad nustebinti nebėra kuo.

Nuostabus oras Suomijoje

Taisyklių laikymasis čia labai rimtas

Suomijoje taisyklės nėra tik popierius. Žmonės jų laikosi net tada, kai niekas nemato. Tai jaučiasi keliuose, daugiabučiuose, viešose vietose, gamtoje, prie šiukšlių konteinerių, visur.

Mane nustebino ir tai, kaip žmonės reaguoja į kitų elgesį. Jei kelyje elgiesi netinkamai, kažkas gali tave pastebėti ir parašyti pastabą. Ne būtinai iš pykčio, o labiau iš principo: taip nedaroma. Čia žmonės labiau linkę priminti taisykles, nei tyliai numoti ranka.

Iš pradžių tai gali atrodyti kaip gyvenimas po padidinamuoju stiklu. Bet paskui pamatai kitą pusę: kai dauguma laikosi bendrų taisyklių, atsiranda mažiau chaoso. Nereikia nuolat galvoti, kad kažkas užlįs, apgaus, pastatys automobilį bet kur, triukšmaus per naktį ar paliks šiukšles miške. Taisyklės čia nėra vien kontrolė. Jos sukuria bendrą ramybę.

Pasivaikščiojimai, kurie trunka pusę dienos

Suomiai labai daug vaikšto. Ir ne tik aplink namą ar iki parduotuvės. Penkių valandų žygis savaitgalį čia gali būti visiškai normali šeimos išvyka. Iš pradžių man atrodė, kad tokie dalykai skirti tik labai sportiškiems žmonėms, bet paskui supratau, kad ne. Čia tiesiog kitaip įprasta leisti laiką.

Takai pažymėti, visur yra rodyklės, žemėlapiai, poilsio vietos, laužavietės. Gali eiti mišku kelias valandas ir vis tiek jaustis ne pasiklydęs, o vedamas aiškios sistemos. Prieini vietą, kur galima pailsėti, išsikepti dešrelių, pabūti su šeima ir eiti toliau.

Man patinka tas jų santykis su gamta. Ji nėra tik gražus fonas nuotraukoms. Ji yra kasdienybės dalis. Žmonės eina į mišką net tada, kai oras nėra tobulas. Jie neieško penkių žvaigždučių komforto, kad galėtų pailsėti. Kartais užtenka tako, termoso, kuprinės ir vietos prisėsti.

Vaikų klausimas kartais atrodo labai jautrus

Apie vaikus Suomijoje kalbėti sudėtinga, nes čia požiūris labai rimtas. Viena istorija man įstrigo ilgam. Kartą žmona išėjo pasivaikščioti su vaiku ir neteisingai įvertino orą. Užklupo lietus, ji grįžo namo šlapia, vaikas taip pat buvo sušlapęs. Prieškambaryje ji sutiko kaimynę, jos pasisveikino, ir tuo viskas, atrodė, baigėsi.

Po kelių dienų sulaukėme skambučio iš vietos vaikų teisių apsaugos tarnybos. Jie klausė, ar šeimoje viskas gerai, ar neturime sunkumų, kodėl vaikas buvo šlapias, kodėl buvome lauke tokiu oru, ar nereikia pagalbos. Iš vienos pusės, suprantu logiką. Geriau sureaguoti per anksti nei per vėlai. Vaikų saugumas svarbus.

Bet iš kitos pusės, jausmas keistas. Atrodo, kad tavo vaikas nuolat matomas, o bet kuri situacija gali būti suprasta kaip signalas. Gal tai gerai. Gal tai apsaugo tuos, kuriems tikrai reikia pagalbos. Bet žmogui, kuris prie tokios sistemos nepratęs, pradžioje tai atrodo labai stipru.

Po penkerių metų vis dar stebiuosi

Per penkerius metus prie daug ko pripratau. Jau ateinu laiku. Jau rašau kaimynams, jei bus svečių. Jau ramiau žiūriu į paprastesnes šventes. Jau suprantu, kodėl žmonės taupo net turėdami pinigų. Jau pripratau prie ilgų pasivaikščiojimų, taisyklių ir to keisto suomiško ramaus atstumo tarp žmonių.

Bet kai kurie dalykai vis dar stebina. Gal todėl, kad jie paliečia ne paviršių, o labai gilius įpročius: kaip mes suprantame šeimą, pasitikėjimą, vaikų auklėjimą, kaimynystę, laiką, pinigus ir net svetingumą. Vienoje šalyje normalu palikti raktą meistrui. Kitoje pirmiausia pagalvotum, ką reikės paslėpti. Vienoje šalyje gimtadieniui užtenka sumuštinių. Kitoje šeimininkas jaustųsi blogai, jei stalas nelūžtų nuo maisto.

Suomijoje gyvenu jau penkerius metus, bet kartais vis dar pagaunu save galvojantį: čia ne tik kita šalis. Čia kitas kasdienybės supratimas. Ir galbūt būtent dėl to ji iki šiol manęs nenustoja stebinti.