Kaip iš „Tele2”, „Telia” ar „Bitės” gauti pigesnį planą: kartais užtenka vieno žingsnio, kuris operatoriams labai nepatinka

Daugelis mobiliojo ryšio klientų metų metus moka už planą ir net neįtaria, kad kažkas kitas už labai panašias paslaugas moka beveik perpus mažiau. Vienas žmogus už neribotus pokalbius, SMS ir internetą moka 15,99 euro per mėnesį, kitas už panašų kasdieniam naudojimui pakankamą planą gauna 100 GB duomenų, neribotus pokalbius bei SMS už 7 ar 8 eurus. Skirtumas per mėnesį atrodo nedidelis tik iš pirmo žvilgsnio. Per metus tai jau gali būti apie 96 eurai nuo vieno numerio. Jeigu šeimoje yra trys ar keturi numeriai, suma gali išaugti iki kelių šimtų eurų.

Keisčiausia tai, kad tokie pigesni planai ne visada guli viešai gražioje operatoriaus svetainės lentelėje. Dažnai jie atsiranda tada, kai klientas nusprendžia išeiti pas konkurentą. Kol žmogus tyliai moka seną kainą, jis gali būti laikomas „ramiu“ klientu. Bet kai tik pradedamas numerio perkėlimas į kitą tinklą, buvęs operatorius staiga prisimena, kad gali pasiūlyti geresnes sąlygas. Ir tada prasideda telefonų skambučiai, kurių daugelis klientų laukia per vėlai.

Tai nėra stebuklingas triukas ir nėra garantija, kad kiekvienam bus pasiūlyta ta pati kaina. Tačiau praktikoje būtent numerio perkėlimas dažnai tampa tuo momentu, kai operatorius pirmą kartą rimtai įvertina, kiek jam kainuotų prarasti klientą.

Kodėl lojaliems klientams dažnai siūloma blogiau?

Iš vartotojo pusės tai atrodo neteisinga. Jei žmogus su operatoriumi yra 5, 10 ar net 15 metų, logiška būtų tikėtis, kad jis gaus geriausią kainą. Bet realybėje dažnai nutinka atvirkščiai. Naujiems klientams reklamuojamos akcijos, pereinantiems iš kito tinklo taikomos specialios sąlygos, o senas klientas toliau moka tai, ką mokėjo iki šiol.

Operatoriui toks žmogus yra patogus. Jis nesiskundžia, nekeičia plano, nekelia numerio ir kiekvieną mėnesį sumoka sąskaitą. Būtent todėl vien tik paskambinti ir paklausti „gal turite pigiau?“ kartais neužtenka. Konsultantas gali pasiūlyti šiek tiek geresnį planą, kelis papildomus gigabaitus ar laikiną nuolaidą, bet tikrasis kainos lūžis dažnai atsiranda tik tada, kai sistema pamato, kad numeris jau keliamas kitur.

Čia ir slypi visa esmė. Kol grasinate išeiti, operatorius dar gali manyti, kad tik deratės. Kai iš tikrųjų pradedate numerio perkėlimą, situacija pasikeičia. Tada jūs jau nebe teorinis nepatenkintas klientas, o realiai išeinantis klientas. Ir būtent tada gali atsirasti tie vadinamieji „iš po stalčiaus“ planai.

Tele2Nuotrauka: BalkansCat / Shutterstock.com

Kaip gali atrodyti realus sutaupymas?

Paimkime paprastą pavyzdį. Žmogus moka 15,99 euro per mėnesį už neribotus pokalbius, SMS ir neribotą internetą. Iš pirmo žvilgsnio planas atrodo patogus: nieko nereikia skaičiuoti, viskas neribota, ramybė. Bet tada žmogus pasižiūri savo realų duomenų naudojimą ir pamato, kad per mėnesį neišnaudoja nei 30, nei 50 GB. Jam „neribotas internetas“ labiau skamba gražiai, nei iš tikrųjų reikalingas.

Jeigu vietoje 15,99 euro plano jis gauna pasiūlymą už 7,99 euro su neribotais pokalbiais, SMS ir 100 GB duomenų, skirtumas yra 8 eurai per mėnesį. Per metus tai 96 eurai. Jeigu namuose tokius planus turi du žmonės, sutaupymas jau 192 eurai. Jei keturi numeriai – 384 eurai per metus. Tai nebe smulkmena, o suma, už kurią galima sumokėti už automobilio draudimą, dalį šildymo sąskaitos, vaikų būrelį ar kelis rimtesnius pirkinius.

Dar didesnis skirtumas atsiranda tada, kai žmogus moka 18, 20 ar daugiau eurų per mėnesį, nors realiai jam nereikia neribotų duomenų. Jei tokį planą pavyksta pakeisti į 8 eurų pasiūlymą, vieno numerio metinis sutaupymas gali siekti 120–150 eurų. O šeimai tai jau gali būti 500 eurų per metus.

Kaip tai padaryti praktiškai?

Pirmas žingsnis – ne bėgti į saloną, o ramiai pažiūrėti, ką turite dabar. Reikia pasitikrinti mėnesio mokestį, sutarties terminą, ar nėra įrangos išsimokėtinai, ar nėra nuolaidų, kurias reikėtų grąžinti nutraukus sutartį anksčiau laiko. Tai labai svarbu, nes pigesnis planas neturi prasmės, jei už ankstesnį išėjimą teks sumokėti didelį mokestį.

Antras žingsnis – pasidomėti, ką siūlo konkurentai. Nebūtina iš karto rinktis brangiausio ar gražiausiai reklamuojamo plano. Reikia žiūrėti į savo realų vartojimą. Daug žmonių iš tikrųjų neišnaudoja neriboto interneto telefone. Jei per mėnesį sunaudojate 20, 40 ar 60 GB, planas su 100 GB jums gali būti daugiau nei pakankamas. Tokiu atveju mokėti už „neribota“ tik dėl ramybės gali būti tiesiog brangi emocija.

Trečias žingsnis – pradėti numerio perkėlimą pas kitą operatorių. Būtent čia dažniausiai ir įvyksta lūžis. Kai senasis operatorius pamato, kad numeris iškeliauja, jis gali susisiekti ir pasiūlyti geresnes sąlygas, kad tik liktumėte. Tai gali būti mažesnė kaina, daugiau duomenų, trumpesnis įsipareigojimas arba planas, kurio viešai svetainėje nematėte.

Svarbu suprasti: vien tik paskambinti ir sakyti „duokit pigiau, nes išeisiu“ ne visada veikia. Kartais veikia, bet ne visada. Daug stipresnis signalas operatoriui yra realus numerio perkėlimo procesas. Tada klientas jau nebe kalba apie išėjimą – jis išeina.

TeliaNuotrauka: Roman Babakin / Shutterstock.com

Ką sakyti, kai paskambina senasis operatorius?

Kai operatorius susisiekia, nereikia iš karto sutikti su pirmu pasiūlymu. Pirmiausia verta paklausti labai konkrečiai: kokia bus mėnesio kaina, kiek laiko ji galios, ar planas terminuotas, kiek duomenų suteikiama Lietuvoje, kiek galima naudoti Europos Sąjungoje, ar yra sutarties sudarymo, plano keitimo, administravimo ar kitų papildomų mokesčių.

Jeigu siūlomas planas už 7 ar 8 eurus, reikia išsiaiškinti, ar tai galutinė kaina su PVM, ar ji galios visą sutarties laikotarpį, ar po 12 mėnesių nevirs 15 ar 20 eurų. Taip pat verta paprašyti pasiūlymo raštu – SMS, el. paštu arba savitarnoje. Telefonu pažadėtas planas skamba gerai, bet ginčo atveju geriau turėti aiškų įrodymą.

Labai svarbu nepamiršti ir interneto kiekio. 100 GB daugeliui žmonių telefone yra labai daug. Jei namuose turite atskirą internetą, o telefone žiūrite socialinius tinklus, naršote, naudojate navigaciją, muziką ir kartais vaizdo įrašus, tokio kiekio dažnai užtenka su kaupu. Bet jei telefoną naudojate kaip pagrindinį internetą kompiuteriui, televizijai ar visai šeimai, tada 100 GB gali nebūti pakankamai. Čia reikia žiūrėti ne į reklamą, o į realų vartojimą.

Kur galima apsigauti?

Didžiausia klaida – žiūrėti tik į mėnesio kainą. Planas už 7,99 euro gali būti puikus, jei sąlygos aiškios. Bet jis gali būti mažiau patrauklus, jei prie jo pridedami kiti mokesčiai, ilgas įsipareigojimas, ribotas duomenų kiekis ES ar sąlyga po metų kainą pakelti. Todėl prieš sutinkant reikia išklausyti ne tik tai, ką konsultantas sako garsiai, bet ir tai, kas parašyta sąlygose.

Kita klaida – nutraukti seną sutartį nepasitikrinus įsipareigojimų. Jei turite telefoną išsimokėtinai, nuolaidą įrangai ar 24 mėnesių sutartį, ankstesnis išėjimas gali kainuoti. RRT taip pat primena, kad numerio perkėlimas negali būti ribojamas, bet senasis operatorius vis tiek gali taikyti sutartyje numatytus mokesčius, jei sutartis nutraukiama anksčiau laiko. Todėl prieš pradėdami žaidimą su operatoriais pirmiausia patikrinkite savo sutartį.

Trečia klaida – bijoti prarasti numerį. Numerio perkėlimo esmė ir yra ta, kad galite keisti operatorių, bet išsaugoti savo telefono numerį. Tai labai svarbu, nes daug žmonių metų metus lieka pas tą patį operatorių vien todėl, kad nenori keisti numerio. Iš tikrųjų numerio keisti nereikia. Reikia tik tvarkingai pradėti perkėlimo procesą.

Kodėl operatoriai tokių planų nesiūlo iš karto?

Atsakymas paprastas: ne visiems reikia siūlyti mažesnę kainą, jei dalis klientų ir taip moka daugiau. Verslui tai logiška, nors vartotojui gali atrodyti nemalonu. Vieši planai skirti plačiai rinkai, naujiems klientams, standartinėms sąlygoms. O išlaikymo pasiūlymai dažnai skirti konkrečiai situacijai – kai klientas jau išeina ir operatorius bando jį susigrąžinti.

Todėl du žmonės tame pačiame tinkle gali mokėti labai skirtingai. Vienas už planą moka 16 eurų, kitas – 8 eurus, nors realiai abu skambina neribotai, siunčia SMS ir turi pakankamai interneto. Skirtumas ne visada yra technologijoje. Dažnai skirtumas yra tame, ar žmogus derėjosi, ar pradėjo numerio perkėlimą, ar tiesiog tyliai sutiko su sena kaina.

Tai ir erzina labiausiai. Lojalumas ne visada apdovanojamas automatiškai. Kartais pigesnį planą gauna ne tas, kuris ilgiau moka, o tas, kuris parodo, kad gali išeiti.

Kiek galima sutaupyti per metus?

Skaičiai čia labai aiškūs. Jei dabar mokate 15,99 euro, o gaunate planą už 7,99 euro, skirtumas yra 8 eurai per mėnesį. Per metus tai 96 eurai. Jei mokate 17,99 euro, o gaunate 7,99 euro planą, sutaupote 10 eurų per mėnesį, arba 120 eurų per metus. Jei mokate 19,99 euro, sutaupymas gali būti 12 eurų per mėnesį, arba 144 eurai per metus.

Vienam žmogui tai jau juntama suma. Tačiau didžiausias efektas atsiranda šeimose. Trys numeriai po 10 eurų sutaupymo per mėnesį reiškia 30 eurų per mėnesį, arba 360 eurų per metus. Keturi numeriai – 480 eurų. Ir tai tik už mobilųjį ryšį, kurio paslauga daugeliui iš esmės nesikeičia: skambučiai lieka, SMS lieka, interneto kiekio vis tiek pakanka.

Būtent todėl verta bent kartą per metus pasitikrinti savo planą. Mobiliojo ryšio sąskaita dažnai atrodo kaip smulkmena, kol jos nepadaugini iš 12 mėnesių ir kelių šeimos narių.

Paprasta taisyklė: nemokėkite už tai, ko neišnaudojate

„Neribotas internetas“ skamba gražiai, bet ne kiekvienam jo reikia. Jeigu per mėnesį sunaudojate 30 ar 50 GB, planas su 100 GB jums jau gali būti praktiškai neribotas realiame gyvenime. Skirtumas tik tas, kad už tikrai neribotą planą galite mokėti gerokai daugiau, nors papildomos naudos nejaučiate.

Prieš derantis su operatoriumi verta atsiversti savitarną ir pasižiūrėti kelių pastarųjų mėnesių duomenų naudojimą. Jei niekada nepriartėjate prie 100 GB, galite drąsiau prašyti pigesnio plano su dideliu, bet ne neribotu duomenų kiekiu. Tokie planai dažnai būna racionaliausias vidurys: ne pats pigiausias, bet ir ne permokėjimas už gražų žodį „neribota“.

Taip pat verta pagalvoti apie šeimos numerius. Jei visi šeimos nariai moka po seną kainą, pokalbis su operatoriumi dėl kelių numerių gali būti dar stipresnis. Operatoriai nenori prarasti ne vieno numerio, o visos šeimos.

Išvada: pigesnio plano dažnai negauna tie, kurie tyli

Ši istorija paprasta ir šiek tiek nemaloni. Kol tyliai mokate seną kainą, operatoriui nėra didelio reikalo jūsų stabdyti. Bet kai pradedate numerio perkėlimą į kitą tinklą, staiga gali atsirasti geresnis pasiūlymas. Kartais jis būna toks, kad žmogus tik tada supranta: permokėjau ne vieną mėnesį ir ne vienus metus.

Tai nereiškia, kad visiems reikia beatodairiškai bėgti iš Tele2, Telia ar „Bitės“. Reikia daryti protingai: patikrinti sutartį, įvertinti realų duomenų naudojimą, pasižiūrėti konkurentų pasiūlymus, pradėti numerio perkėlimą ir tik tada klausytis, ką pasiūlys senasis operatorius. Jei pasiūlymas geras – galima likti. Jei ne – galima išeiti.

Svarbiausia nebijoti. Numeris lieka jūsų, konkurencija rinkoje veikia, o operatoriai geriausias kainas dažnai prisimena tik tada, kai klientas jau pakeliui pro duris. Todėl jei šiandien už mobilųjį ryšį mokate 15,99 euro ar daugiau, verta paklausti savęs labai paprastai: ar tikrai tiek reikia mokėti, ar tiesiog per ilgai nieko nedarėte?

Kartais kelių minučių sprendimas per metus sutaupo šimtus eurų. Ir mobiliojo ryšio planai yra viena tų vietų, kur lojalumas be derybų dažnai kainuoja brangiau nei pats ryšys.