Benamis vyras bažnyčioje prisėdo prie pianino: vienas naktinis įrašas pakeitė jo gyvenimą

Kartais žmogaus gyvenimą pakeičia ne didelis planas, ne pažintys ir ne tobulai paruošta galimybė, o viena naktis, vienas atviras bažnyčios durų plyšys ir pianinas kampe. Būtent taip nutiko Rhysui Wynne-Jonesui – vyrui, kuris ilgus metus gyveno be pastovių namų, o vieną šaltą sausio naktį užėjo į bažnyčią tikėdamasis prieglobsčio.

Jis neplanavo tapti interneto sensacija. Neatėjo į sceną, neprašė dėmesio ir nesiruošė koncertui. Jis tiesiog paklausė savanorių, ar galėtų prisėsti prie pianino. Muzika jam buvo ne pramoga, o būdas susitvarkyti su tuo, kas vyko galvoje. Vėliau jis pats sakė, kad jo mintyse būna daug triukšmo, bet grojant pianinu viskas nutyla.

Tą vakarą Šv. Marijos bažnyčioje Penzanse, Kornvalyje, jis pradėjo groti „Queen“ kūrinį „Bohemian Rhapsody“. Bažnyčioje buvę žmonės sustojo klausytis. Kažkas nufilmavo pasirodymą, įkėlė į „Facebook“, ir tada prasidėjo tai, ko pats Rhysas tikriausiai nesitikėjo. Vaizdo įrašas greitai paplito, o žmonės internete ėmė klausinėti, kas yra šis vyras, grojantis taip jautriai, lyg pianinas būtų vienintelė vieta, kur jam pagaliau saugu.

Dešimt metų be namų ir viena naktis, kurią pamatė tūkstančiai

Rhysas Wynne-Jonesas tuo metu buvo 34 metų vyras, dešimtmetį gyvenęs be pastovių namų. Jis atsidūrė vadinamojoje naktinėje bažnyčioje – tokiose vietose Jungtinėje Karalystėje pažeidžiami žmonės gali rasti prieglobstį, šilumą, savanorių dėmesį ir bent trumpą atokvėpį nuo gatvės.

Tai svarbi šios istorijos dalis. Dažnai, kalbėdami apie benamystę, žmonės mato tik išorinį vaizdą: žmogų gatvėje, su kuprine, pavargusį, galbūt nepatogų praeivių akims. Bet už kiekvieno tokio žmogaus yra biografija, talentas, netektys, gebėjimai, skausmas ir dalykai, kurių mes nežinome. Rhysas nebuvo „tik benamis“. Jis buvo žmogus, kuris mokėjo groti, jautė muziką ir turėjo savyje kažką, kas palietė kitus.

Kai savanoris pasidalijo jo pasirodymo įrašu, žmonės pradėjo vadinti jį „Naktinės bažnyčios pianistu“. Internete netrūko komentarų, nuostabos ir klausimų. Kas jis? Kur jis dabar? Ar galima jam padėti? Ar jis dar gros?

Tokios istorijos dažnai sujaudina todėl, kad jos akimirkai sugriauna greitus sprendimus apie žmones. Vieną minutę kažkas gali būti laikomas nematomu žmogumi gatvėje, o kitą – visi klausosi jo muzikos ir supranta, kad prieš juos yra ne problema, o žmogus.

Po vaizdo įrašo atsirado ne tik dėmesys, bet ir nauja pradžia

Interneto dėmesys pats savaime ne visada pakeičia gyvenimą. Daug žmonių trumpam išgarsėja, o po kelių dienų juos pakeičia kita istorija. Tačiau Rhysui ši naktis tapo tikru posūkiu. Po vaizdo įrašo jis buvo pakviestas groti specialiame labdaros koncerte, kur susitiko su žinomais žmonėmis, tarp jų – Ronnie Woodu, Peteriu Andre ir britų televizijos aktoriais.

Dar svarbiau buvo tai, kad jis gavo saugią vietą gyventi. Po metų gatvėje tai nėra smulkmena. Namai nėra tik raktas ir durys. Tai galimybė miegoti nebijant, pavalgyti ramiai, nusiprausti, susidėti daiktus, pabusti toje pačioje vietoje ir nebegalvoti kiekvieną vakarą, kur praleisi naktį.

Vis dėlto pats Rhysas labai tiksliai yra pasakęs mintį, kuri verta atskiro dėmesio: skausmas nesibaigia vien todėl, kad gauni raktą. Tai labai svarbu suprasti kalbant apie benamystę. Žmogus gali gauti būstą, bet tai nereiškia, kad iškart dingsta visos traumos, baimės, nerimas, praeities patirtys ir vidinis chaosas. Saugūs namai yra pradžia, o ne stebuklingas visų problemų ištrynimas.

Dabar savo naujuose namuose jis gali groti „Roland“ klaviatūra, ilsėtis, valgyti, miegoti ir ruoštis naujiems pasirodymams. Iš šalies tai skamba paprastai, bet žmogui, kuris ilgai neturėjo stabilios vietos, tokie dalykai tampa labai dideli.

Muzika virto pagalba kitiems

Įdomiausia, kad Rhysas savo išgarsėjimo nenukreipė vien į save. Per maždaug 30 mėnesių nuo tos nakties bažnyčioje jis padėjo surinkti daugiau nei 40 tūkst. svarų sterlingų, tai yra apie 50 tūkst. JAV dolerių, labdarai. Didžioji šios pagalbos dalis susijusi su benamių organizacijomis ir kitais kilniais tikslais.

Jis pats nelaiko savęs nei įžymybe, nei profesionaliu pianistu. Jam svarbiausia – turėti tiek, kad galėtų gyventi, ir groti tam, kad padėtų kitiems. Tokia laikysena šią istoriją daro stipresnę. Tai nėra vien pasakojimas apie žmogų, kuris buvo pastebėtas ir „išgelbėtas“. Tai istorija apie žmogų, kuris gavęs galimybę pats pradėjo ją naudoti kitiems.

Jo laukia koncertai, pasirodymai, bendradarbiavimas su Peteriu Andre televizijos projekte, o kartu – ir naujas gyvenimo etapas. Be to, Rhysas turi ir kitų neįprastų gebėjimų: jis pasirodymų metu gali vardyti pasaulio šalis, periodinės lentelės elementus ir pirmuosius 100 skaičiaus Pi skaitmenų. Tai dar kartą primena, kad žmogaus istorija retai telpa į vieną etiketę.

Benamystė dažnai atima iš žmogaus ne tik stogą virš galvos, bet ir galimybę būti matomam kitaip. Kai visuomenė į žmogų žiūri tik per jo padėtį, jo talentai tampa nematomi. Rhysas savo muzika tarsi priminė: net ir labai sunkiame gyvenimo etape žmogus gali turėti didžiulę vidinę vertę.

Ką ši istorija primena mums

Ši istorija graži ne todėl, kad ji patogi ar saldi. Ji graži todėl, kad joje yra ir šviesos, ir tikrovės. Taip, vienas vaizdo įrašas pakeitė žmogaus gyvenimo kryptį. Taip, jis gavo galimybę groti, padėti labdarai ir susikurti saugesnę kasdienybę. Bet kartu jis aiškiai primena, kad benamystė nėra išsprendžiama vien gražiu įrašu internete.

Žmonėms dažnai reikia ne tik vienkartinės užuojautos, bet ir vietų, kurios neužsidaro prieš silpniausius. Reikia savanorių, kurie pasikalba. Reikia bendruomenių, kurios pastebi. Reikia paramos organizacijų, kurios padeda ne tik šiandien išgyventi, bet ir grįžti į gyvenimą. Reikia visuomenės, kuri neskuba žmogaus nurašyti pagal jo drabužius, kvapą ar adresą.

Ir kartais reikia tiesiog leisti žmogui prisėsti prie pianino.

Rhysas Wynne-Jonesas tą šaltą naktį į bažnyčią atėjo kaip žmogus, kuriam reikėjo prieglobsčio. Išėjo kaip žmogus, kurį pamatė tūkstančiai. O dabar jo muzika padeda rinkti pinigus tiems, kurie vis dar laukia savo šanso.

Galbūt šioje istorijoje svarbiausia ne tai, kad vienas benamis vyras mokėjo nuostabiai groti. Svarbiausia tai, kad kažkas sustojo, išklausė, nufilmavo ir pasidalijo. Kartais žmogui iki naujos pradžios reikia ne stebuklo, o vienos akimirkos, kai pasaulis pagaliau jo nepraeina pro šalį.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Coastline Housing (@coastlinehousing)