Kristina paskolino draugei visas savo santaupas – po kelių mėnesių suprato praradusi kur kas daugiau nei pinigus

Kristinai 33-eji. Su Gabriele jos draugavo dar nuo studijų laikų – kartu išgyveno pirmuosius darbus, nesėkmingus santykius, kraustymusis, gimtadienius ir tuos laikotarpius, kai, atrodė, aplinkiniams nieko nesinori pasakoti, tik vienai kitai. Kristina buvo įsitikinusi, kad jų draugystė – iš tų, kurios išlieka visam gyvenimui. Todėl kai Gabrielė vieną vakarą paskambino verkdama ir pasakė patekusi į rimtą finansinę bėdą, Kristina ilgai nesvarstė.

Gabrielė paaiškino, kad dėl netikėtų skolų ir nesėkmingo sprendimo darbe jai skubiai reikia pinigų. Jei per kelias dienas nesumokės, gali netekti nuomojamo būsto ir likti su dar didesniais įsipareigojimais. Kristina tuo metu taupė būsimam pradiniam įnašui už butą – tai buvo kelių metų taupymo rezultatas ir visos jos santaupos.

Ji pervedė beveik viską. Gabrielė pažadėjo grąžinti per tris mėnesius.

Po pusmečio Kristina suprato, kad pinigai buvo tik maža dalis to, ką prarado.

Iš pradžių ji nė kiek neabejojo

Kai draugė paprašė pagalbos, Kristina net nepagalvojo apie sutartį ar rašytinį susitarimą. Jai tai atrodė beveik įžeidžiama. Juk jos pažinojo viena kitą daugiau nei dešimt metų. Gabrielė buvo žmogus, kuriam Kristina buvo pasakojusi apie savo šeimą, santykius, baimes ir planus.

„Aš tau grąžinsiu iki paskutinio euro“, – pažadėjo Gabrielė.

Pirmą mėnesį jos bendravo kaip visada. Gabrielė kelis kartus padėkojo ir sakė, kad situacija gerėja. Antrą mėnesį pradėjo rečiau atsakinėti į žinutes. Trečią – pati pinigų temos nebekėlė.

Kristina iš pradžių nenorėjo spausti. Jai atrodė, kad draugei ir taip sunku.

Tik kai praėjo sutartas terminas, ji parašė tiesiai ir paklausė, kada galėtų tikėtis bent dalies pinigų.

Gabrielė atsakė po dviejų dienų: „Dar šiek tiek palauk. Dabar tikrai negaliu.“

Kristina laukė.

Keista pasidarė tada, kai socialiniuose tinkluose pasirodė nuotraukos

Praėjus kelioms savaitėms Kristina pamatė Gabrielės nuotraukas iš savaitgalio užsienyje. Ne prabangios kelionės, bet vis tiek tokios, kuri nesiderino su pasakojimais, kad nėra iš ko grąžinti net nedidelės paskolos dalies.

Ji parašė draugei.

Gabrielė iškart supyko. Paaiškino, kad kelionę jai padovanojo vaikinas, todėl tai su skola neturi nieko bendra. Pridūrė, kad Kristina neturi teisės skaičiuoti jos pinigų.

Kristina atsiprašė.

Dabar pati stebisi, kad būtent ji tą vakarą jautėsi kalta.

Po to atsirado daugiau panašių situacijų. Naujas telefonas. Vakarienė brangiame restorane. Nauji drabužiai. Kiekvieną kartą Kristina bandydavo sau paaiškinti, kad gal visa tai dovanota arba kainavo mažiau, nei atrodo. Ji nenorėjo tikėti, kad žmogus, kuriam patikėjo visas savo santaupas, tiesiog nenori jų grąžinti.

Blogiausia paaiškėjo per bendros draugės gimtadienį

Praėjo beveik penki mėnesiai. Gabrielė jau beveik neberašė. Kai Kristina paklausdavo apie pinigus, atsakymai būdavo trumpi arba pokalbis greitai pasisukdavo kita tema.

Tada jos abi buvo pakviestos į bendros draugės gimtadienį.

Kristina net nesitikėjo, kad Gabrielė ateis, tačiau ši pasirodė lyg niekur nieko. Buvo linksma, bendravo su visais ir atrodė visiškai atsipalaidavusi.

Vakaro metu viena pažįstama, nežinodama apie paskolą, pradėjo kalbėti apie pinigus. Juokais pasakė, kad Gabrielė visada sugeba kažkaip „praslysti“ iš sudėtingų situacijų.

Tada pridūrė: „Gerai, kad tau tada Kristina padėjo, nes sakei, kad kitaip būtum turėjusi parduoti automobilį.“

Kristina sustingo. Apie jokį automobilio pardavimą Gabrielė jai niekada nebuvo užsiminusi.

Vėliau Kristina pasikalbėjo su ta pažįstama atskirai. Paaiškėjo, kad Gabrielės situacija buvo visai ne tokia, kokią ji pasakojo. Ji nebuvo ant iškeldinimo ribos. Turėjo skolų, tačiau dalis jų atsirado dėl pirkinių, kelionių ir gyvenimo būdo, kurio nenorėjo atsisakyti.

Pinigų jai reikėjo ne todėl, kad nebūtų turėjusi kur gyventi. Jai tiesiog labai nesinorėjo parduoti automobilį ir smarkiai sumažinti savo išlaidų…

Kristinai nuo šios detalės pasidarė fiziškai bloga.

Ji suprato, kad draugė melavo ne tik apie pinigus

Grįžusi namo Kristina peržiūrėjo senas jų žinutes. Gabrielės žodžius apie tai, kad bijo likti be būsto. Pažadus viską grąžinti. Prašymą niekam nepasakoti, nes jai labai gėda.

Tada Kristina pradėjo galvoti apie dar vieną dalyką.

Gabrielė puikiai žinojo, kam buvo skirtos jos santaupos. Ji žinojo, kad Kristina jau kelerius metus taupo būstui. Žinojo, kiek daug ji dėl to atsisakė – rečiau keliavo, nepirko automobilio, nuomojosi kuklesnį butą.

Ir vis tiek paprašė visko.

Dar blogiau – ji pasinaudojo būtent tuo, ką apie Kristiną žinojo geriausiai: kad ši sunkiai palieka artimą žmogų bėdoje.

Kitą dieną Kristina paskambino ir pasakė, kad nori susitikti.

Draugystė sugriuvo tą akimirką, kai Gabrielė sąmoningai nusprendė meluoti, nes žinojo, kad tiesa jai nepadės gauti to, ko noriNuotrauka: Sukurta DI

Pokalbis truko mažiau, nei ji tikėjosi

Gabrielė iš pradžių viską neigė. Paskui pripažino, kad situaciją „gal kiek pagražino“, nes bijojo, jog Kristina kitaip neskolins.

„Bet aš juk vis tiek grąžinsiu“, – pasakė ji.

Kristina atsakė, kad problema jau nebe vien pinigai.

Tada Gabrielė supyko. Ji priminė, kiek metų jos draugavo, kiek kartų pati buvo šalia Kristinos sunkiais momentais. Pasakė, kad tikra draugystė neturėtų sugriūti dėl pinigų.

Būtent šis sakinys Kristinai ir sudėjo viską į vietas. Ji suprato, kad jų draugystė nesugriuvo dėl pinigų. Ji sugriuvo tą akimirką, kai Gabrielė sąmoningai nusprendė meluoti, nes žinojo, kad tiesa jai nepadės gauti to, ko nori.

Pinigus Kristina susigrąžino tik iš dalies

Po konflikto Gabrielė pradėjo pervedinėti nedideles sumas. Nereguliariai, kartais tik po priminimų. Per beveik metus Kristina atgavo didžiąją dalį paskolos, bet ne viską.

Tačiau jos daugiau nebebendravo.

Bendri draugai bandė jas taikyti. Kai kurie sakė, kad po tiek metų draugystės būtų gaila viską nutraukti. Kiti ragino Kristiną bent jau palikti duris praviras, jei Gabrielė kada nors nuoširdžiai atsiprašys.

Kristina nesako, kad niekada nepersigalvos. Tačiau šiandien jai svarbiausia ne likusi negrąžinta suma. Skaudžiausia buvo suprasti, kad žmogus, kurį ji laikė viena artimiausių draugių, jos pasitikėjimą vertino kaip būdą lengviau gauti pinigų.

Kristina santaupas jau pradėjo kaupti iš naujo. Svajonė apie nuosavą būstą nusikėlė, bet nedingo. Dingo kas kita – tas absoliutus tikėjimas, kad ilga draugystė savaime reiškia ir sąžiningumą.

Dabar Kristina sako išmokusi labai nemalonią, bet svarbią pamoką: kartais žmogų prarandi ne tada, kai jis negrąžina tavo pinigų, o tada, kai supranti, kad tavo pasitikėjimas jam buvo vertingas tik tol, kol iš jo buvo galima kažką gauti.