Vazelinas kadaise buvo laikomas beveik stebuklingu atradimu: žmonės jį naudojo ne tik sausai odai

Šiandien vazelinas dažnam atrodo kaip pats paprasčiausias daiktas vonios spintelėje. Maža dėžutė arba tūbelė, kurią prisimename tik tada, kai suskeldėja lūpos, išsausėja rankos, nutrina batai ar žiemą pradeda šerpetoti oda. Jis nekvepia prabanga, neatrodo moderniai ir tikrai neprimena brangios kosmetikos, kurią žmonės perka dėl gražios pakuotės. Bet būtent šis kuklus, riebus, skaidrokas tepalas turi vieną įdomiausių istorijų buitinės kosmetikos pasaulyje.

Vazelinas atsirado ne grožio salone ir ne vaistininko lentynoje. Jo istorija prasidėjo naftos telkiniuose. XIX a. viduryje, kai Pensilvanijoje sparčiai augo naftos pramonė, naftininkai ant įrangos pastebėdavo lipnią, vaškinę masę. Ji trukdydavo darbui, kaupėsi ant siurblių ir buvo laikoma beveik atlieka. Tačiau darbininkai pastebėjo, kad ši medžiaga keistai gerai tinka įtrūkimams, įbrėžimams ir nudegimams patepti. Jaunas chemikas Robertas Augustas Chesebroughas tuo susidomėjo ir ėmė aiškintis, ar iš šio keisto naftos likučio galima pagaminti saugesnį, išgrynintą produktą. „Vaseline“ istorijoje nurodoma, kad Chesebroughas 1859 m. nuvyko į Titusvilį, Pensilvanijoje, o 1870 m. pradėjo platinti išgrynintą petroleum jelly produktą „Vaseline“ pavadinimu.

Tai ir yra gražiausia šios istorijos dalis: daiktas, kurį šiandien laikome odos priežiūros smulkmena, iš pradžių buvo pastebėtas kaip pramoninis naftos telkinių šalutinis produktas. Ne kažkas elegantiško, ne specialiai sukurtas kremas, o medžiaga, kurią reikėjo išvalyti, išgryninti ir paversti tuo, ką būtų galima saugiai naudoti ant odos.

Kodėl jis atrodė beveik kaip stebuklas?

Reikia suprasti laikmetį. XIX a. pabaigoje žmonės neturėjo tokio vaistinių, kremų, tepalų ir dermatologinių priemonių pasirinkimo kaip šiandien. Įtrūkusi oda, nudegimai, įbrėžimai, šaltis, vėjas, ilgas darbas lauke – visa tai buvo kasdienybė. Todėl produktas, kuris galėjo padengti odą apsauginiu sluoksniu, sumažinti sausumo jausmą ir padėti išlaikyti drėgmę, atrodė tikrai įspūdingai.

1872 m. Chesebroughas gavo JAV patentą produktui iš naftos, kurį pats pavadino „Vaseline“. Patento tekste jis rašė, kad išrado naują ir naudingą produktą iš petroleum, kurį pavadino šiuo vardu. Tai buvo ne tik nauja medžiaga, bet ir vienas ankstyvų masiškai atpažįstamų prekės ženklų. Vėliau pavadinimas daugelyje kalbų taip prigijo, kad žmonės juo pradėjo vadinti ne tik konkretaus gamintojo produktą, bet ir patį petroleum jelly tipo tepalą.

Tuo metu vazelinas buvo reklamuojamas beveik kaip universalus pagalbininkas. Jis keliavo į namus, vaistines, kelioninius krepšius ir darbo vietas. Žmonės juo tepė suskeldėjusias rankas, sausas lūpas, šiurkščias alkūnes, smulkius įbrėžimus, nušalusias ar vėjo nugairintas vietas. „Vaseline“ prekės ženklo istorijoje minima, kad naujos mamos jį naudojo kūdikių iššutimams, o lauke šaltyje dirbę žmonės – sausai ir suskeldėjusiai odai.

Žvelgiant šiandien, kai kurie seni pažadai skambėtų per drąsiai. Vazelinas nėra stebuklingas vaistas nuo visko. Tačiau jo populiarumą lengva suprasti: jis buvo pigus, paprastas, ilgai laikėsi ir veikė labai konkrečiu būdu – sudarydavo ant odos barjerą.

Ką vazelinas iš tikrųjų daro odai?

Didžiausias vazelino triukas yra ne tai, kad jis „pamaitina“ odą kaip kremas. Jis veikia kitaip. Vazelinas yra okliuzinė medžiaga – tai reiškia, kad jis sukuria apsauginį sluoksnį, kuris padeda sumažinti vandens netekimą iš odos paviršiaus. Cleveland Clinic prie okliuzinių emolientų priskiria petroleum jelly, mineralinį aliejų, lanoliną ir skystą parafiną.

Paprastai tariant, vazelinas neužpila odos drėgme iš vidaus. Jis labiau „užrakina“ tai, kas jau yra, ir saugo odą nuo išorinio dirginimo. Todėl jis ypač naudingas tada, kai oda jau sudrėkinta arba kai norite apsaugoti ją nuo vėjo, šalčio, trinties ar išsausėjimo. Dėl to geras įprotis – vazeliną tepti ne ant visiškai sausos, „popierinės“ odos, o po prausimosi ar po lengvesnio kremo, kol oda dar turi drėgmės.

Būtent dėl šio barjerinio poveikio vazelinas taip gerai tinka žiemą. Kai rankos nuolat plaunamos, lauke šalta, namuose sausas oras, o oda pradeda skilinėti, paprastas riebus sluoksnis gali duoti daugiau naudos nei kvapnus, bet silpnas losjonas. Amerikos dermatologų akademija nurodo, kad petroleum jelly gali būti naudojamas sausai odai, įskaitant lūpas ir vokus, o tepalai dažnai būna veiksmingesni ir mažiau dirginantys nei losjonai.

Kam buvo naudojamas vazelinas?

Ne tik lūpoms: kur jis praverčia namuose?

Vazelinas geriausiai žinomas kaip priemonė suskeldėjusioms lūpoms. Ir tam jis tikrai tinka. Kai lūpos sausos, skilinėja, šerpetoja, ypač po vėjo ar šalčio, storas apsauginis sluoksnis gali padėti sumažinti vandens netekimą ir apsaugoti jautrią odą. Amerikos dermatologų akademija pataria labai sausoms ir suskeldėjusioms lūpoms rinktis tirštą tepalą, pavyzdžiui, baltą petroleum jelly.

Tačiau tuo jo naudojimas nesibaigia. Vazelinas gali būti naudingas suskeldėjusiems kulnams, šiurkščioms alkūnėms, išsausėjusiems krumpliams, odai aplink nagus, trinties vietoms ant šlaunų ar pėdų. Sportuojant, einant ilgesnį atstumą ar avint naujus batus, plonas sluoksnis ant vietos, kuri linkusi trintis, gali sumažinti nutrinimo riziką. Cleveland Clinic rašo, kad petroleum jelly gali apsaugoti nuo trinties ir būti naudojamas sudirgusiai odai.

Dar viena praktiška paskirtis – smulkūs įbrėžimai ir nubrozdinimai. Šiuolaikinėje žaizdų priežiūroje senas mitas, kad žaizdą reikia „išdžiovinti“, jau nebėra toks tvirtas. Dermatologai dažnai pabrėžia, kad smulkiai žaizdai reikia švaros ir drėgnos aplinkos. Amerikos dermatologų akademija pataria smulkiems pjūviams, įbrėžimams ir įdrėskimams naudoti petroleum jelly, kad žaizda išliktų drėgna.

Svarbu tik nepainioti: kalbame apie mažas, paviršines žaizdas. Jeigu žaizda gili, labai skausminga, kraujuoja, pūliuoja, yra gyvūno įkandimas, rimtas nudegimas ar infekcijos požymiai, vazelinas nėra sprendimas – reikia medikų pagalbos. Amerikos dermatologų akademija nurodo, kad dėl gilių, labai skausmingų ar infekuotų odos pažeidimų reikia kreiptis į medikus.

Kodėl jis buvo naudojamas net medicinoje?

Vazelinas tapo svarbus ne tik namuose. Dermatologijoje petroleum jelly ilgą laiką naudotas kaip bazė, apsauginis tepalas ir kitų veikliųjų medžiagų nešiklis. 1911 m. „Encyclopaedia Britannica“ vazeliną aprašė kaip produktą, plačiai naudojamą farmacijoje tiek vieną, tiek kaip terpę išoriniam medicininių medžiagų naudojimui, ypač kai norimas vietinis poveikis, o ne įsigėrimas.

Antrojo pasaulinio karo istorijoje vazelinas taip pat minimas ne tik kaip buitinė priemonė. „Vaseline“ prekės ženklo istorijoje nurodoma, kad karo metu Chesebrough Manufacturing Company buvo pavesta gaminti sterilius antiseptinius tvarsčius su petroleum jelly, skirtus nudegimų patyrusiems kariams.

Tai gerai parodo, kodėl ši medžiaga išliko iki šiol. Ji nėra madinga, bet yra labai praktiška. Ji neturi prabangios sudėties su dešimtimis augalinių ekstraktų, bet jos barjerinis veikimas aiškus ir paprastas. Kartais odai reikia ne dar vieno kvapo, ne dar vienos rūgšties ar aktyvios medžiagos, o ramybės ir apsaugos.

Šiuolaikinė mada senu vardu: „slugging“

Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose išpopuliarėjo terminas „slugging“. Tai odos priežiūros būdas, kai vakare ant veido, dažniausiai po drėkinančių priemonių, tepamas plonas petroleum jelly sluoksnis. Idėja paprasta: sudaryti apsauginį barjerą ir sumažinti vandens netekimą per naktį. Cleveland Clinic aiškina, kad petroleum jelly sukurtas apsauginis sluoksnis padeda neleisti vandeniui išgaruoti nuo odos paviršiaus.

Tačiau čia verta nepasiduoti madai aklai. Sausai, dehidratuotai, dirgliai odai toks metodas gali tikti. Bet jei oda linkusi kimštis, yra labai riebi, aknė aktyvi ar naudojate stiprias veikliąsias priemones, storas sluoksnis ant viso veido gali nepatikti. Vazelinas pats savaime dažnai laikomas gana paprastu ir odą saugančiu produktu, bet jis gali „užrakinti“ ne tik drėgmę, o ir tai, ką užtepėte po juo. Todėl pradėti geriau nuo mažo ploto arba naudoti tik sausoms vietoms.

Praktiškas variantas daugeliui: ne tepti visą veidą, o naudoti vazeliną ant lūpų, aplink nosį, ant šerpetojančių vietų ar rankų krumplių. Tai mažiau rizikinga ir dažnai pakanka kasdieniam komfortui.

Kada vazelino geriau nenaudoti?

Nors vazelinas paprastas, tai nereiškia, kad jį galima naudoti bet kur ir bet kaip. Pirmiausia – jo nereikėtų naudoti kaip lubrikanto su lateksiniais prezervatyvais. Cleveland Clinic aiškiai įspėja, kad aliejinės medžiagos, įskaitant petroleum jelly, gali silpninti lateksą ir dėl to prezervatyvas gali plyšti.

Antra – atsargiai su nosies vidumi. Kai kurie žmonės žiemą tepa vazeliną giliai į nosį dėl sausumo, bet Mayo Clinic nurodo, kad retai, ilgą laiką įkvepiant petroleum jelly, gali išsivystyti lipoidinė pneumonija. Tai nereiškia, kad vienas atsitiktinis patepimas yra tragedija, bet ilgalaikio ir gausaus tepimo į nosies vidų geriau vengti, ypač vaikams.

Trečia – nenaudokite jo ant nešvarios, pūliuojančios ar infekuotos žaizdos kaip „uždarymo“. Vazelinas sudaro barjerą, todėl pirmiausia oda turi būti švari, o situacija – tinkama savarankiškai priežiūrai. Jei yra paraudimas, stiprėjantis skausmas, tinimas, pūliai, karščiavimas ar žaizda negyja, tai jau ne kosmetikos spintelės klausimas.

Kaip naudoti, kad būtų naudos, o ne riebus sluoksnis visur?

Pirma taisyklė – mažiau yra daugiau. Vazelino nereikia kabinti šaukštais. Dažnai užtenka labai plono sluoksnio. Ant lūpų, krumplių, alkūnių ar kulnų jis turi sudaryti apsaugą, bet nebūtinai blizgėti taip, lyg oda būtų sutepta aliejumi.

Antra taisyklė – naudoti tinkamu metu. Geriausia tepti po vandens ar drėkinamosios priemonės, kai oda dar nėra visiškai išsausėjusi. Pavyzdžiui, vakare nusiplovus rankas, lengvai jas nusausinus, galima užtepti ploną sluoksnį ant labiausiai sausų vietų. Jei kulnai labai šiurkštūs, galima tepti vakare ir užsimauti medvilnines kojines.

Trečia taisyklė – atskirti odos apsaugą nuo odos gydymo. Vazelinas gali padėti sausumui, trinties vietoms, smulkioms paviršinėms žaizdelėms, bet jis neišspręs grybelio, bakterinės infekcijos, alerginio bėrimo ar rimtos odos ligos. Jeigu problema kartojasi, plečiasi ar skauda, reikia ne daugiau vazelino, o aiškios priežasties.

Kodėl šis senas daiktas vis dar neišnyko?

Vazelino stiprybė yra jo paprastumas. Jis nesistengia būti viskuo iš karto. Jis nesuteikia odai gražaus kvapo, nepažada jaunystės per savaitę ir neatrodo kaip naujausias kosmetikos pasaulio stebuklas. Bet kai oda išsausėjusi, suskeldėjusi, sudirgusi nuo šalčio ar trinties, jo apsauginis sluoksnis gali būti būtent tai, ko reikia.

Gal todėl jis ir išgyveno daugiau nei pusantro šimtmečio. Daug produktų ateina ir išeina, keičiasi pakuotės, kvapai, reklamos ir mados, o vazelinas lieka. Maža dėžutė, kuri dažnai stovi kažkur stalčiaus gale, bet kurią žmogus prisimena tada, kai lūpos suskyla taip, kad net šypsotis nemalonu.

Jo istorija taip pat primena, kad ne visi naudingi atradimai gimsta gražiose laboratorijose. Kartais jie prasideda nuo keistos medžiagos ant naftos siurblio, nuo smalsaus žmogaus, kuris paklausia „o kas čia?“, ir nuo bandymo iš pramoninės atliekos padaryti kažką švaraus, praktiško ir naudingo.

Vazelinas nėra stebuklas. Bet jis kadaise taip atrodė, nes paprastai išsprendė labai žmogišką problemą: kaip apsaugoti odą, kai ji skilinėja, džiūsta, skauda ir nebeturi savo natūralaus barjero. Ir galbūt būtent todėl šis senas „naftos želė“ atradimas iki šiol randa vietą mūsų namuose – ne dėl prabangos, o dėl paprasto fakto, kad kartais geriausiai veikia patys paprasčiausi daiktai.