Išbandė 20 būdų pagreitinti namų „Wi-Fi“: tik 6 davė realų rezultatą – vienas nustebino labiausiai

Lėtas internetas namuose dažnai sukelia tą pačią mintį – turbūt jau reikia naujo maršrutizatoriaus. Ypač kai viename kambaryje „Wi-Fi“ veikia puikiai, kitame vaizdo įrašai pradeda strigti, o vakare, kai prie tinklo prisijungia visa šeima, greitis tarsi dingsta. Tačiau prieš išleidžiant šimtus eurų naujai įrangai verta patikrinti kelis dalykus, kurie nieko nekainuoja arba kainuoja labai nedaug.

Technologijų žurnalistė ir kompiuterių entuziastė Monica J. White nusprendė praktiškai patikrinti 20 populiariausių patarimų, kaip pagerinti namų belaidžio interneto veikimą. Rezultatas buvo gana iškalbingas – didžioji dalis internete kartojamų „triukų“ stebuklo nepadarė, tačiau šeši pakeitimai davė aiškiai juntamą rezultatą.

Įdomiausia tai, kad tarp geriausiai pasiteisinusių sprendimų nebuvo brangaus naujo maršrutizatoriaus. Kai kuriais atvejais užteko pakeisti vieną nustatymą, perkelti įrenginį vos kelis metrus arba dalį technikos apskritai nuimti nuo „Wi-Fi“.

Pirmiausia leiskite maršrutizatoriui pačiam paskirstyti įrenginius

Daugelyje namų galima pamatyti du atskirus belaidžio interneto tinklus – vieną 2,4 GHz, kitą 5 GHz. Žmogus pats renkasi, prie kurio jungti telefoną, televizorių ar kompiuterį, tačiau praktikoje tai ne visada duoda geriausią rezultatą. Vienas įrenginys gali likti prisijungęs prie lėtesnio dažnio net tada, kai šalia jau būtų galima naudoti greitesnį.

Šiuolaikiniai maršrutizatoriai dažnai turi funkciją, vadinamą „Smart Connect“ arba panašiai. Jos principas paprastas: 2,4 ir 5 GHz tinklai turi vieną bendrą pavadinimą, o pats maršrutizatorius sprendžia, prie kurio dažnio konkrečiu metu geriausia prijungti įrenginį. Bandymo metu būtent šis pakeitimas išsprendė problemą, kai kai kurie įrenginiai atkakliai likdavo lėtesniame 2,4 GHz tinkle.

Jeigu automatinis paskirstymas jūsų įrangoje veikia prastai, galima padaryti ir rankiniu būdu. Lėtesnis, tačiau toliau pasiekiantis 2,4 GHz dažnis puikiai tinka išmaniosioms lemputėms, rozetėms, kai kurioms kameroms ir kitai technikai, kuriai didelio greičio nereikia. Tuo metu televizorių, nešiojamąjį kompiuterį, žaidimų konsolę ar kitus daug duomenų naudojančius įrenginius verta palikti greitesniame 5 GHz tinkle.

Vien šis paprastas „Wi-Fi“ eismo perskirstymas gali pastebimai sumažinti situacijų, kai visi namų įrenginiai tarsi grumiasi dėl tos pačios ryšio juostos.

Gyvenate daugiabutyje? Maksimalus kanalo plotis gali tik trukdyti

Kitas gana netikėtas rezultatas susijęs su „Wi-Fi“ kanalo pločiu. Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška: kuo platesnis kanalas, tuo daugiau duomenų gali būti perduodama, vadinasi, 160 MHz turėtų būti geriau nei siauresnis variantas. Tačiau gyvenant daugiabutyje gali nutikti priešingai.

Platesnis kanalas užima didesnę dažnių erdvės dalį. Jeigu už sienos, viršuje ir apačioje yra dar keliolika kaimynų su savo maršrutizatoriais, tinklai pradeda labiau trukdyti vienas kitam. Vakare situacija dažnai dar pablogėja, nes tuo metu beveik visi grįžta namo, žiūri televiziją, naršo internete ar žaidžia.

Tokiu atveju verta prisijungti prie maršrutizatoriaus nustatymų ir išbandyti siauresnį kanalo plotį. Nebūtinai didžiausias skaičius suteiks didžiausią realų greitį. Kartais mažesnis teorinis maksimumas reiškia daug stabilesnį internetą, nes maršrutizatorius mažiau konfliktuoja su aplinkiniais tinklais.

Vienbučiame name, kuriame artimiausias kaimynas yra už keliasdešimt metrų, šis pakeitimas gali beveik nieko nepakeisti. Tačiau Lietuvos daugiabučiuose, kur vien telefonu galima pamatyti dešimtis aplinkinių „Wi-Fi“ tinklų, skirtumas gali būti labai ryškus.

Jūsų namų Wifi

Jei įrenginys nejuda – pagalvokite, ar jam apskritai reikia „Wi-Fi“

Vienas efektyviausių eksperimento sprendimų buvo kartu ir pats paprasčiausias – dalį įrenginių tiesiog prijungti Ethernet kabeliu. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip grįžimas dvidešimt metų atgal, tačiau laidinis tinklas vis dar turi vieną milžinišką pranašumą: jis yra stabilesnis ir neužima belaidžio ryšio resursų.

Jeigu stacionarus kompiuteris visada stovi toje pačioje vietoje, nėra didelės prasmės versti jį nuolat naudoti „Wi-Fi“, jeigu iki jo galima nutiesti tinklo kabelį. Tas pats galioja televizoriui, tinklo duomenų saugyklai, žaidimų konsolei, spausdintuvui ar kai kurioms vaizdo kameroms.

Kuo daugiau tokių įrenginių perkeliama į laidinį tinklą, tuo mažesnė apkrova lieka belaidžiam ryšiui. Telefonai, planšetės ir nešiojami kompiuteriai tada gauna daugiau „oro“, o bendras tinklo veikimas tampa stabilesnis.

Tai ypač jaučiama namuose, kuriuose jau yra keliolika ar net keliasdešimt prie interneto prijungtų įrenginių. Šiais laikais prie „Wi-Fi“ jungiasi ne vien telefonas ir televizorius – tinklą naudoja lemputės, dulkių siurblys, signalizacija, kameros, termostatai, kolonėlės ir net buitinė technika.

„Mesh“ stotelės nedėkite ten, kur „Wi-Fi“ jau beveik miręs

Dar viena labai dažna klaida susijusi su „Mesh“ sistemomis. Tarkime, namuose yra kambarys, kuriame internetas veikia labai prastai. Natūrali mintis – būtent tame kambaryje pastatyti papildomą „Mesh“ stotelę. Tačiau tai nebūtinai geriausia vieta.

Papildomas tinklo mazgas negali iš niekur sukurti gero interneto. Jis pats pirmiausia turi gauti pakankamai stiprų signalą iš pagrindinio maršrutizatoriaus. Jeigu stotelę pastatote pačioje blogiausio ryšio vietoje, ji gauna tą patį silpną signalą, kurį prieš tai gaudavo telefonas, ir tada tiesiog bando jį perduoti toliau.

Eksperimento metu daug geresnis rezultatas buvo pasiektas mazgą perkėlus arčiau pagrindinio maršrutizatoriaus – maždaug į tarpinę vietą tarp gero ir blogo signalo zonų. Taip papildoma stotelė gauna stabilų ryšį ir jau iš tos vietos jį perduoda toliau į probleminį kambarį.

Todėl jeigu turite „Mesh“ sistemą ir viename kambaryje internetas vis tiek prastas, prieš pirkdami dar vieną mazgą pabandykite esamą perkelti. Kartais užtenka vos kelių metrų.

Didžiausią skirtumą davė kabelis tarp „Mesh“ stotelių

Dar geresnis rezultatas buvo pasiektas atsisakius belaidžio ryšio tarp pagrindinio maršrutizatoriaus ir papildomo „Mesh“ mazgo. Kai juos pavyko sujungti Ethernet kabeliu, greitis tapo stabilesnis, sumažėjo delsa ir praktiškai dingo netikėti ryšio kritimai.

Priežastis gana paprasta. Kai „Mesh“ stotelė su pagrindiniu maršrutizatoriumi bendrauja belaidžiu būdu, ji pati naudoja dalį to paties radijo ryšio, kurio reikia telefonams, kompiuteriams ir kitiems įrenginiams. Atsiranda papildomas eismas ir galimi trukdžiai. Prijungus stotelę kabeliu, visas šis vidinis duomenų perdavimas persikelia į laidą, o „Wi-Fi“ lieka tik galutiniams įrenginiams.

Žinoma, ne kiekvienas norės ar galės tempti kabelį per visą butą ar namą. Tačiau jeigu būstas remontuojamas arba tinklo kabeliai jau išvedžioti sienose, verta jais pasinaudoti. Tai gali duoti daugiau naudos nei brangesnio maršrutizatoriaus pirkimas.

Ypač tai aktualu didesniuose dviejų aukštų namuose, kur belaidžiam signalui tenka keliauti per perdangas ir kelias storas sienas.

Paprastas „Wi-Fi“ stiprintuvas gali būti ne pagalba, o problemos dalis

Paskutinis eksperimento rezultatas kai kuriems gali nepatikti, nes būtent „Wi-Fi“ kartotuvai dažnai perkami kaip pigiausias būdas pagerinti signalą kitame kambaryje. Įkišate mažą dėžutę į elektros lizdą, telefone atsiranda daugiau „Wi-Fi“ padalų ir atrodo, kad problema išspręsta.

Tačiau daugiau signalo padalų ekrane dar nereiškia greitesnio interneto.

Paprastas kartotuvas priima esamą belaidį signalą ir perduoda jį toliau. Jeigu jis pats gauna silpną ar nestabilų ryšį, stebuklo neįvyks – toliau bus perduodamas tas pats prastas ryšys. Be to, dalis belaidžio tinklo pralaidumo sunaudojama pačiam signalo retransliavimui.

Dėl to gali susidaryti gana absurdiška situacija: telefone matote visas „Wi-Fi“ padalas, tačiau interneto puslapis vis tiek kraunasi lėtai.

Eksperimento autorė galiausiai įprasto stiprintuvo visiškai atsisakė. Geresnį rezultatą davė tinkamai pastatyta „Mesh“ stotelė, o dar geresnį – jos prijungimas Ethernet kabeliu.

Prieš pirkdami naują maršrutizatorių skirkite tam 10 minučių

Didžiausia viso bandymo pamoka gana paprasta: lėtas namų „Wi-Fi“ nebūtinai reiškia, kad maršrutizatorius per senas ar per pigus. Kartais problema slypi visai kitur – netinkamai pasirinktame dažnyje, kaimynų tinklų trukdžiuose, blogoje „Mesh“ stotelės vietoje arba tiesiog per daug prie belaidžio tinklo prijungtų stacionarių įrenginių.

Todėl prieš išleidžiant 150, 300 ar dar daugiau eurų naujai įrangai verta atlikti paprastą bandymą. Įjunkite automatinį dažnių paskirstymą, daugiabutyje pabandykite siauresnį kanalo plotį, stacionarius įrenginius prijunkite kabeliu ir patikrinkite, ar papildomi tinklo mazgai tikrai stovi ten, kur dar gauna gerą signalą.

Jeigu naudojate paprastą „Wi-Fi“ kartotuvą, pabandykite jį trumpam išjungti ir palyginkite rezultatą. Gali paaiškėti, kad įrenginys, kurį pirkote internetui pagerinti, iš tikrųjų yra viena iš priežasčių, kodėl ryšys veikia prasčiau.

O tik tada, jeigu niekas nepasikeitė, verta pradėti žiūrėti į naują maršrutizatorių.

Kartais greitesniam internetui namuose reikia ne naujos dėžutės už kelis šimtus eurų, o dešimties minučių maršrutizatoriaus nustatymuose ir vieno gerai padėto kabelio.