Po 15 metų darbo gavau pasiūlymą išeiti „savo noru“ – tik namuose perskaitęs dokumentą supratau, ką buvau beveik pasirašęs

Kaipkada.lt skaitytojas Rytis pasidalijo istorija, kuri, jo paties žodžiais, privertė visai kitaip pažvelgti į dokumentus, kuriuos darbuotojams kartais pasiūloma pasirašyti paskutinę darbo dieną. Toje pačioje įmonėje jis buvo išdirbęs beveik 15 metų ir apie išėjimą net negalvojo. Tačiau vieną rytą įprastas vadovo kvietimas „trumpam pasikalbėti“ baigėsi pasiūlymu, kurį Rytis iš pradžių buvo pasiruošęs priimti beveik nesvarstydamas.

„Kai vadovas parašė, kad nori trumpai pasikalbėti, nieko blogo nepagalvojau. Per penkiolika metų tokių pokalbių buvo šimtai. Pasikeitė keli vadovai, daugybė kolegų, persikraustėme į kitą biurą, keitėsi darbo tvarka, bet aš vis likdavau. Savo darbą mokėjau, didelių konfliktų neturėjau, todėl nuėjęs į kabinetą visiškai nesitikėjau, kad po kelių minučių prieš mane gulės paruoštas dokumentas dėl išėjimo iš darbo. Kabinete kartu su vadovu sėdėjo personalo darbuotoja. Man paaiškino, kad įmonė persitvarko, dalis funkcijų bus sujungta, kai kurie darbai automatizuojami ir mano dabartinių pareigų tokia forma ateityje tiesiog nebereikės. Dar kelis kartus pabrėžė, kad tai nėra susiję su mano rezultatais ir man asmeniškai jokių priekaištų nėra“, – pasakoja Rytis.

Po tokios žinios galvoje, anot jo, pirmiausia pradėjo suktis visai ne Darbo kodekso straipsniai. Jis galvojo, kiek laiko užtruks rasti kitą darbą, ar užteks santaupų, kaip apie tai pasakyti šeimai ir nuo ko apskritai reikėtų pradėti po penkiolikos metų vienoje vietoje. Būtent tada personalo darbuotoja pastūmė jo pusėn paruoštą lapą ir pasiūlė viską sutvarkyti „paprastai“ – parašyti, kad iš darbo išeina savo noru, ir išsiskirti gražiuoju.

„Man tai tuo metu net nepasirodė įtartina. Kalbėjo labai ramiai: gausi gerą rekomendaciją, susitarsime dėl datos, nereikės ilgų procedūrų. Dokumentas jau buvo paruoštas, reikėjo tik datos ir parašo. Paėmiau rašiklį ir, tiesą sakant, jau buvau pasiruošęs pasirašyti. Po penkiolikos metų tu tuos žmones pažįsti, nenori paskutinę dieną pradėti ginčytis ar atrodyti žmogumi, kuris specialiai kelia problemas. Pagalvojau – jeigu jie jau nusprendė, kad mano darbo nebereikia, tai ką pakeis tas parašas? Bet tada užkliuvo du žodžiai – „savo noru“. Ir kažkaip galvoje nesusiklijavo. Aš juk vakar dar nenorėjau išeiti. Ryte irgi nenorėjau. Į šitą kabinetą neatėjau pasakyti, kad radau kitą darbą. Man ką tik pasakė, kad įmonė nusprendė panaikinti mano funkciją. Tai kodėl dokumente turi būti parašyta, kad išeiti nusprendžiau aš?“

Būtent tas klausimas, pasak Ryčio, privertė padėti rašiklį. Jis paprašė dokumentą pasiimti namo ir ramiai perskaityti. Atsakymas taip pat įstrigo atmintyje – esą tai standartinis formalumas, nėra ten ko ilgai nagrinėti, o visos pagrindinės sąlygos jau aptartos. Vis dėlto Rytis nepasirašė. „Pasakiau labai paprastai: čia išdirbau penkiolika metų, tai viena diena tikrai nieko nepakeis. Dokumentą parsinešiau namo. Ir gerai, kad parsinešiau.“

Vakare supratau, kad „savo noru“ nėra tik formalumas

Namuose Rytis pirmiausia dar kartą perskaitė dokumentą, o tada pradėjo domėtis, kuo skiriasi skirtingi darbo sutarties nutraukimo būdai. Iki tol, kaip pats prisipažįsta, jam atrodė, kad atleidimas yra atleidimas: jeigu darbo santykiai vis tiek baigiasi, dokumente įrašytas pagrindas tėra teisinė smulkmena. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad nuo tos „smulkmenos“ gali priklausyti visai ne smulkūs pinigai.

„Tik tada supratau elementarų dalyką. Jeigu darbuotojas pats nusprendžia išeiti iš darbo savo iniciatyva, tai yra viena situacija. Jeigu įmonė nusprendžia, kad jo atliekama funkcija tapo nereikalinga, tai jau visai kita situacija. O man buvo pasiūlyta savo parašu patvirtinti pirmą variantą, nors realybėje vyko antras. Pradėjau skaityti apie išeitines, įspėjimo terminus ir supratau, kad žmogui, ilgiau nei metus išdirbusiam įmonėje ir tam tikrais atvejais atleidžiamam darbdavio iniciatyva be jo kaltės, gali priklausyti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė. Ir čia man jau pasidarė visai nebejuokinga.“

Jeigu žmogaus vidutinis darbo užmokestis, pavyzdžiui, siekia 2000 eurų prieš mokesčius, du vidutiniai atlyginimai jau reikštų apie 4000 eurų. Kiekvieno darbuotojo situacija, žinoma, skirtinga ir priklauso nuo konkretaus darbo sutarties nutraukimo pagrindo, tačiau Ryčiui užteko vien tokio palyginimo, kad suprastų, kodėl nereikėjo pasirašyti dokumento per penkias minutes. Dar labiau jį nustebino tai, kad po ilgo nepertraukiamo darbo pas tą patį darbdavį tam tikrais atvejais gali atsirasti teisė ir į papildomą ilgalaikio darbo išmoką. Po penkiolikos metų vienoje įmonėje tai jau nėra teorinis kelių dešimčių eurų klausimas.

„Sėdėjau namuose ir galvojau – rimtai? Penkiolika metų kiekvieną rytą eini į tą pačią darbovietę, o paskui vieną dieną visas skirtumas gali būti tame, kokį lapą pasirašei iš susijaudinimo. Aš nesakau, kad mano darbdavys specialiai norėjo mane apgauti. Gal jiems toks variantas tiesiog patogesnis, greitesnis ir paprastesnis. Bet tada pagalvojau: gerai, jiems paprasčiau, o man nuo to kas? Jeigu aš savo parašu atsisakau dalykų, kurie kitu atveju galėtų priklausyti, tai čia jau nebe vien darbdavio patogumo klausimas.“

Atleidimas iš darbo

Kitą rytą uždaviau vieną klausimą – ir pokalbis pasikeitė

Kitą dieną Rytis į vadovo kabinetą grįžo jau pasiruošęs visai kitaip. Konflikto jis nesiekė ir, kaip pats sako, po penkiolikos metų darbo nenorėjo trenkti durimis. Tačiau šį kartą turėjo vieną labai konkretų klausimą: jeigu įmonė pati nusprendė, kad jo darbo vieta tampa nereikalinga, kodėl darbo santykių nutraukimo dokumente turi būti parašyta, kad išeiti savo noru nusprendė jis?

„Pasakiau beveik tais pačiais žodžiais: vakar atėjau dirbti kaip visada ir net nežinojau, kad mano darbo vietos nebeliks. Sprendimą priėmė įmonė. Kodėl tada turiu rašyti prašymą, kad pats nusprendžiau išeiti? Ir įdomiausia, kad nuo to momento pokalbis tapo visai kitoks. Nebebuvo vien „čia standartinis formalumas“. Pradėjome kalbėti apie skirtingus darbo sutarties nutraukimo variantus, terminus, kompensaciją ir galimybę susitarti abiem pusėms priimtinomis sąlygomis.“

Rytis pabrėžia, kad šalių susitarimo ar kitų darbo santykių užbaigimo būdų savaime nelaiko blogais. Jeigu abi pusės aiškiai supranta sąlygas, žmogus žino, ką gauna, ko atsisako, ir pasiūlymas jam priimtinas, susitarti gali būti patogu tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Jo istorijoje problema buvo kita – pirmojo pokalbio metu jis beveik būtų pasirašęs dokumentą net nežinodamas, kokį finansinį ir teisinį skirtumą tas parašas gali turėti.

„Man atrodo, kad tokioje situacijoje žmogus yra labai pažeidžiamas ne todėl, kad nieko nesupranta. Tiesiog tau prieš penkias minutes pasakė, kad netenki darbo. Galvoje paskola, vaikai, sąskaitos, kitas darbas. Tu tuo metu tikrai nesėdi kaip teisininkas ir neanalizuoji kiekvieno žodžio. Nori kuo greičiau išeiti iš to kabineto. Dar jeigu vadovas kalba ramiai, pažada gerą rekomendaciją ir sako, kad visi gražiai išsiskirsime, labai lengva tiesiog pasirašyti.“

Dabar vieną dalyką daryčiau visiškai kitaip

Po šios patirties Rytis sako išmokęs taisyklę, kuri atrodo elementari tik tol, kol žmogus pats neatsiduria tokioje situacijoje: dokumentų dėl darbo santykių pabaigos nereikia pasirašinėti tą pačią minutę vien todėl, kad nepatogu pasakyti „noriu pagalvoti“. Jo nuomone, pirmiausia reikėtų perskaityti, kas dokumente nurodomas kaip iniciatorius, kokiu pagrindu baigiami darbo santykiai, kokia paskutinė darbo diena, kokios išmokos siūlomos ir kaip bus atsiskaityta už nepanaudotas atostogas. Jei bent viena vieta neaiški, geriau pasitikslinti, o ne tikėtis, kad „viskas turbūt gerai“.

„Anksčiau tikriausiai būčiau pagalvojęs, kad žmogus, kuris tokiu momentu pradeda klausinėti apie straipsnius ir išeitines, kažkaip negražiai elgiasi su įmone. Dabar galvoju visiškai priešingai. Įmonė žiūri savo interesų – ir tai normalu. Kodėl darbuotojas neturėtų žiūrėti savo? Paprašyti dienos perskaityti dokumentą nėra skandalas. Pasiklausti, kodėl turi išeiti „savo noru“, jeigu pats išeiti nenori, nėra grasinimas. Tai tiesiog normalus klausimas.“

Labiausiai Ryčiui iki šiol įstrigęs momentas yra tas, kaip arti jis buvo parašo. Penkiolika metų darbo, tūkstančiai dienų toje pačioje įmonėje, daugybė viršvalandžių, projektų, susirinkimų ir problemų, o svarbus sprendimas galėjo būti priimtas per kelias minutes vien todėl, kad žmogui pasidarė nejauku ilgiau sėdėti vadovo kabinete.

„Jeigu tą rytą būčiau pasirašęs, turbūt tik vakare būčiau pradėjęs domėtis, ką padariau. Ir tada pats sau būčiau uždavęs klausimą – kodėl nepasidomėjau prieš pasirašydamas? Todėl dabar, jeigu kam nors nutiktų panaši situacija, pasakyčiau tik viena: niekur neskubėkite. Jeigu jūsų darbo vietos nebereikia darbdaviui, pirmiausia išsiaiškinkite, kokiu pagrindu siūloma nutraukti sutartį ir ką tas pagrindas reiškia būtent jums. Vien todėl, kad ant stalo jau padėtas paruoštas lapas, dar nereiškia, kad privalote jį pasirašyti.“

Ryčio istorija kelia ir platesnį klausimą. Darbuotojui pasiūlymas „išeiti gražiuoju“ gali skambėti kaip pagarbus būdas užbaigti ilgus darbo santykius, tačiau riba tarp tikro abipusio susitarimo ir situacijos, kai žmogus sutinka vien todėl, kad nežino savo alternatyvų, gali būti labai plona. O kiek žmonių yra parašę, kad išeina „savo noru“, nors iš tiesų tą rytą į darbą atėjo nė negalvodami apie išėjimą?