Galbūt viena keisčiausių linijų Žemės planetoje

Įsivaizduokite dvi salas. Jos taip arti viena kitos, kad žiūrint į žemėlapį atrodo beveik kaip kaimyniniai kiemai. Vienoje pusėje – turistų pamėgtas Balis, saulėlydžiai, ryžių terasos, šventyklos ir tas atostogų jausmas, kurį daugelis jau pažįsta net iš nuotraukų. Kitoje pusėje – Lombokas, sala, kurią nuo Balio skiria tik maždaug 35 kilometrų vandens juosta.

Atrodytų, kas čia tokio? Jeigu salos taip arti, gamta turėtų būti panaši. Paukščiai turėtų skraidyti iš vienos pusės į kitą, gyvūnai per tūkstančius metų kažkaip persikelti, augalai susimaišyti, o visa aplinka pamažu supanašėti. Tačiau būtent čia prasideda viena keisčiausių Žemės istorijų. Tarp Balio ir Lomboko eina nematoma riba, kurios nepamatysite nei nuo lėktuvo, nei nuo kranto, bet gamta jos laikosi taip, lyg ten stovėtų siena.

Vienoje pusėje gyvūnų pasaulis primena Aziją. Kitoje – jau juntamas Australijos šešėlis. Ir nors žmogui 35 kilometrai šiandien atrodo beveik juokingas atstumas, gamtai tai tapo riba, kurios daugelis rūšių neperžengė milijonus metų.

Vandens juosta, kuri skiria du skirtingus pasaulius

Balis ir Lombokas yra vienas aiškiausių pavyzdžių, bet ši istorija kur kas platesnė. Per Indonezijos salyną eina vadinamoji Voliso linija, pavadinta britų gamtininko Alfredo Russelo Wallace’o garbei. Jis XIX amžiuje pastebėjo tai, kas iki šiol skamba beveik neįtikėtinai: salos gali būti visai šalia, tačiau jų gyvūnija – visiškai kitokia.

Į vakarus nuo šios linijos gamta artimesnė Azijai. Ten randama rūšių, kurios siejamos su Pietryčių Azijos žemynu: beždžionės, didesni žinduoliai, įvairūs plėšrūnai, drambliai, raganosiai, orangutanai. Aišku, ne kiekvienoje saloje gyvena visi šie gyvūnai, bet pati gyvūnijos kryptis aiški – tai azijietiškas pasaulis.

Į rytus nuo linijos viskas ima keistis. Ten daugėja Australijai būdingų rūšių: sterblinių gyvūnų, kakadu, kitokių paukščių, roplių ir smulkių gyvūnų, kurių beveik nerasi vakarinėje pusėje. Atrodo, lyg kas nors būtų nubraižęs brūkšnį žemėlapyje ir pasakęs: iki čia – viena gamtos istorija, nuo čia – kita.

Keisčiausia tai, kad šios ribos nesukūrė žmogus. Nėra tvoros, nėra kalnų sienos, nėra dykumos. Tik vanduo. Bet būtent tas vanduo pasirodė stipresnis už daugelį sausumos kliūčių.

Kodėl tokia riba apskritai atsirado?

Atsakymas slypi labai giliai – tiesiogine prasme. Reikia žiūrėti ne tik į salas, bet ir į tai, kas yra po jomis. Seniai, labai seniai, šios žemės dalys nepriklausė vienam pasauliui. Vakarinės salos buvo susijusios su Azijos žemynu, o rytinės – su Australijos kryptimi. Per ledynmečius, kai jūros lygis buvo žemesnis, kai kurios salos turėjo sausumos jungtis su žemynais, todėl gyvūnai galėjo migruoti lengviau.

Tačiau tarp Balio ir Lomboko liko gilus sąsiauris. Net tada, kai pasaulyje buvo daugiau sausumos ir mažiau vandens, ši vieta netapo paprastu sausumos tiltu. Tai reiškia, kad daugelis gyvūnų niekada negavo lengvo kelio į kitą pusę. Jie liko savo pasaulyje, o kitoje vandens pusėje tuo metu vystėsi visai kita gamtos istorija.

Todėl šiandien žiūrime į dvi artimas salas, bet iš tikrųjų matome milijonų metų skirtumą. Žemė judėjo, plokštės slinko, salos artėjo viena prie kitos, bet gyvybė abiejose pusėse jau buvo nuėjusi skirtingais keliais. Tai lyg du seni kaimynai, gyvenantys per tvorą, bet užaugę visiškai skirtingose šeimose, su kitomis taisyklėmis, kitais įpročiais ir kita kalba.

Įdomybės Žemės planetoje

Kodėl gyvūnai tiesiog neperplaukia?

Čia ir prasideda ta vieta, kur žmogui norisi ginčytis su gamta. Juk 35 kilometrai nėra pasaulio kraštas. Laivai plaukia, žmonės keliauja, paukščiai skrenda. Atrodytų, per tiek laiko bent dalis gyvūnų turėjo persikelti. Bet sausumos gyvūnui jūra nėra tiesiog mėlynas tarpas žemėlapyje.

Tarp salų esantys sąsiauriai gali būti gilūs, su stipriomis srovėmis. Gyvūnas, kuris netyčia atsidurtų vandenyje, turėtų ne tik plaukti ilgą atstumą, bet ir išgyventi bangas, išsekimą, plėšrūnus, kaitrą ir visišką nežinią. Daugumai sausumos gyvūnų tai būtų ne kelionė, o beveik neįmanomas išbandymas.

Net jeigu vienam gyvūnui pasisektų pasiekti kitą krantą, problema tuo nesibaigtų. Vienas gyvūnas dar nereiškia naujos populiacijos. Reikia poros, reikia palikuonių, reikia tinkamo maisto, saugios aplinkos ir vietos ekosistemoje. Jeigu naujokas patenka į pasaulį, kuriame jau viskas užimta – maistas, teritorijos, slėptuvės, plėšrūnų taisyklės – jo šansai labai maži.

Todėl gamtoje vien atplaukti neužtenka. Reikia įsitvirtinti. O tai pavyksta retai. Štai kodėl kai kurios smulkesnės ar skraidančios rūšys galėjo peržengti šią ribą, tačiau didžioji dalis gyvūnų liko savo pusėje.

Nematoma linija, kuri primena, kokia keista yra mūsų planeta

Voliso linija yra vienas tų dalykų, kurie priverčia kitaip pažiūrėti į žemėlapį. Mes dažnai įsivaizduojame pasaulį pagal valstybių sienas, kelius, oro uostus ir kelionių maršrutus. Bet gamta turi savo ribas. Kartais jos nematomos, tyliai einančios per jūrą, mišką ar kalnus, tačiau jų poveikis stipresnis už bet kokią žmogaus nubrėžtą sieną.

Balis ir Lombokas šiandien gali atrodyti kaip dvi kaimyninės atostogų kryptys. Vieną dieną gali būti vienoje saloje, kitą – jau kitoje. Žmogui tai paprasta kelionė. Tačiau gyvūnų pasauliui ši vandens juosta ilgą laiką buvo beveik neįveikiama riba, padalijusi dvi skirtingas gyvybės istorijas.

Ir turbūt todėl ši linija tokia įdomi. Ji nešaukia, jos nematyti, prie jos nėra ženklo „čia baigiasi Azija ir prasideda kitas pasaulis“. Bet užtenka pažvelgti į gyvūnus, paukščius ir visą salų gyvybę, kad suprastum: Žemė turi paslapčių, kurios kartais slepiasi visai atvirai. Vos už kelių dešimčių kilometrų nuo žinomo Balio prasideda gamta, kuri per milijonus metų pasirinko visai kitą kelią.