„Galėtum dažniau paskambinti“, – pasakė tėvas. 34-erių Ievos atsakymas privertė jį nutilti

Ievai 34-eri. Jos tėvai išsiskyrė, kai ji dar buvo visai maža, todėl bendro gyvenimo su tėčiu ji beveik neprisimena. Jis mokėjo alimentus, paskambindavo per gimtadienį, pasveikindavo per Kalėdas ar kitas svarbesnes progas ir kartais pasiteiraudavo, kaip sekasi. Iš šalies galėjo atrodyti, kad santykiai tiesiog tolimesni, bet normalūs. Pats tėvas ir šiandien mano, kad savo pareigą atliko taip, kaip reikėjo.

Tačiau Ieva ilgainiui suprato, kad pareiga ir ryšys – ne tas pats. Ji ant tėčio nepyksta, nekaltina jo dėl viso savo gyvenimo ir nenori nuolat grįžti į vaikystės nuoskaudas. Vis dėlto vieną dieną, kai tėtis vėl pasakė: „Galėtum dažniau paskambinti“, Ieva pirmą kartą atsakė tai, ką daugybę metų buvo nutylėjusi.

„Tėti, ryšį su manimi reikėjo kurti tada, kai buvau vaikas.“

Po šių žodžių kitame telefono gale kurį laiką buvo visiškai tylu.

Vaikystėje ji stengėsi būti „gera dukra“

Ievos mama niekada nedraudė jai bendrauti su tėčiu. Priešingai – primindavo apie jo gimtadienį, skatindavo pasveikinti per šventes ir sakydavo, kad nepaisant skyrybų jis vis tiek lieka jos tėvas. Todėl Ieva nuo mažens priprato prie minties, kad ryšį su tėčiu reikia palaikyti.

Paaugusi ji pati jam skambindavo, per šventes stengdavosi nuvažiuoti, nupirkti dovaną, prisiminti svarbias datas. Jei ilgiau nesusisiekdavo, po kurio laiko pati pajusdavo kaltę ir pagalvodavo: „Reikia paskambinti.“ Jai atrodė, kad taip elgiasi gera dukra.

Tuo metu tėvas jau buvo sukūręs kitą šeimą ir turėjo sūnų. Su juo gyveno kasdien, matė, kaip šis auga, dalyvavo jo gyvenime ne tik per šventes. Telefonu Ievai kartais pasakodavo, kaip su sūnumi važiavo maudytis, ką veikė savaitgalį, kaip kartu kažką remontavo ar kaip šeima šventė Kalėdas.

Ieva klausydavosi ir nieko nesakydavo.

Ji nepyko ant brolio. Jis dėl nieko nebuvo kaltas. Tačiau kuo vyresnė tapo, tuo aiškiau matė skirtumą tarp tėvo, kuris tiesiog „nepamiršta“, ir tėvo, kuris iš tiesų dalyvauja vaiko gyvenime.

Jo nebuvo ten, kur ji labiausiai tikėjosi jį pamatyti

Tėvas nepradingo visiškai. Jis paskambindavo, pervesdavo pinigus, pasveikindavo. Tačiau jo nebuvo Ievos mokyklos išleistuvėse. Nebuvo ir universiteto baigimo šventėje.

Ieva puikiai prisimena dieną, kai gavo diplomą. Aplink ją stovėjo kitų studentų tėvai, fotografavosi šeimos, kažkas nešė gėles, kažkas braukė ašaras. Ji stovėjo su mama ir šypsojosi į fotoaparatą.

Tėtis paskambino vėliau.

Paklausė, kaip sekėsi.

„Gerai“, – atsakė Ieva.

Tuo jų pokalbis ir baigėsi.

Jis retai klausdavo, ar jai ko nors trūksta, ar užtenka pinigų, kaip sekasi gyvenant savarankiškai, ar sunku mokytis, ar ji turi rūpesčių. Ieva ir pati nieko neprašydavo. Metams bėgant tai tapo jų santykių taisykle: tėtis neprivalo klausti, o ji neprivalo pasakoti.

Tik ilgą laiką Ieva vis tiek jautė, kad pati turi stengtis daugiau.

Sulaukusi trisdešimties ji pirmą kartą savęs paklausė: kodėl?

Lūžis įvyko visai ne po konflikto. Artėjo tėčio gimtadienis, ir Ieva kaip įprastai pradėjo galvoti, kada galėtų nuvažiuoti, ką nupirkti, kaip suderinti laiką.

Tada jai kilo labai paprasta mintis.

Kada paskutinį kartą tėtis atvažiavo pasveikinti jos?

Ji bandė prisiminti.

Per gimtadienius dažniausiai būdavo skambutis. Per Kalėdas – žinutė arba trumpas pokalbis telefonu. Kartais jis sakydavo: „Reikės kada susitikti“, tačiau tas „kada“ galėdavo neateiti mėnesius.

Ieva staiga pamatė, kad jų santykiuose daugybę metų galiojo keista nerašyta taisyklė: tėvas gali paskambinti, o dukra turi atvažiuoti.

Tais metais ji pirmą kartą niekur nevažiavo.

Paskambino.

Pasveikino.

Paklausė, kaip sekasi.

Ir tiek.

Lygiai taip, kaip daugybę metų buvo sveikinama pati.

Keisčiausia, kad dėl to ji nesijautė blogai. Atvirkščiai – pirmą kartą nejautė, kad atlieka kažkokią prievolę, kurios niekas garsiai jai neuždėjo.

Tėvas pokytį pastebėjo tik po kurio laiko

Ieva nenutraukė bendravimo. Jei tėtis paskambindavo, ji atsiliepdavo. Per gimtadienius ir šventes pasveikindavo. Kartais pati parašydavo ar paskambindavo.

Tačiau nustojo jaustis atsakinga už tai, kad tarp jų apskritai būtų santykis.

Po kurio laiko tėtis pradėjo sakyti: „Seniai skambinai.“ Kartais pridurdavo: „Galėtum dažniau paskambinti.“

Iš pradžių Ieva tokius žodžius praleisdavo pro ausis. Sena kaltė trumpam grįždavo, ir ji net pažadėdavo paskambinti dažniau.

Kol vieną dieną paklausė: „O kodėl tu pats nepaskambini dažniau?“

Tėvas nustebo. Jis priminė, kad visada mokėjo alimentus, niekada nepamiršdavo gimtadienio, pasveikindavo per šventes ir, jo akimis, padarė viską, ką tėvas turėjo padaryti.

Ieva nesiginčijo. Tik atsakė: „Aš nesakau, kad tu nieko nedarei. Aš sakau, kad mes neturim tikro artimo ryšio.“

Tėvas jautė didelę nuostabąNuotrauka: Sukurta DI

„Su sūnumi tu turi prisiminimų. Su manimi – daugiausia skambučius“

Tėvui buvo sunku suprasti, ką dukra turi omenyje. Jam atrodė, kad tėvystę galima įvertinti gana konkrečiai: jis mokėjo pinigus, nepamiršo svarbių datų, visiškai nedingo.

Ieva bandė paaiškinti, kad ryšys taip nesusikuria.

Ryšys atsiranda per kasdienybę. Per bendrus savaitgalius, pokalbius automobilyje, ginčus, susitaikymus, tėvo buvimą salėje per išleistuves, paprastą klausimą „gal tau ko reikia?“ ar „kaip tu iš tikrųjų laikaisi?“

„Su savo sūnumi tu turi gyvenimą“, – pasakė ji. „Jūs buvot kartu, šventėt, kažkur važiuodavot. Tu man apie tai net pasakodavai. O su manimi daugiausia turim skambučius per šventes.“

Tėvas atsakė, kad aplinkybės buvo kitokios. Jis negyveno kartu su Ieva, skyrybos buvo sudėtingos, gyvenimas susiklostė taip, kaip susiklostė.

Ieva su tuo nesiginčijo. Tačiau pasakė sakinį, po kurio jis nutilo: „Aš suprantu aplinkybes. Bet būdama penkerių, dešimties ar penkiolikos metų aš negalėjau būti ta, kuri kuria mūsų santykį. Tu buvai suaugęs žmogus – tai buvo tavo atsakomybė.“

Ieva pagaliau suprato, kad nėra tėvui skolinga artumo

Šiandien jų santykiai nėra blogi. Jie tiesiog nėra artimi.

Tėtis kartais paskambina po kelių mėnesių. Ieva pasveikina jį per gimtadienį, Kalėdas, paklausia apie sveikatą. Susitikę jie gali normaliai kalbėtis. Ji ant jo nepyksta ir nenori jo išbraukti iš savo gyvenimo.

Tačiau ji taip pat nebenori vaidinti artumo, kurio niekada nebuvo.

Ilgą laiką Ieva manė, kad vien todėl, jog tai jos tėvas, ji privalo daugiau stengtis. Kad turi važiuoti, skambinti, domėtis, prisiminti visas progas, nes kitaip kažką daro ne taip.

Sulaukusi trisdešimties ji pirmą kartą sau leido pagalvoti visai kitaip: suaugęs vaikas neprivalo visą gyvenimą kompensuoti to, ko tėvai nesukūrė jo vaikystėje.

Tėvas atliko tai, ką laikė savo pareiga. Ieva tai pripažįsta ir neneigia.

Tačiau alimentai, gimtadienio skambutis ir keli susitikimai per metus nepakeičia bendro gyvenimo, kurio nebuvo.

Dabar, būdama 34-erių, ji jau nebeskaičiuoja, kas kam kiek kartų paskambino. Jei nori – paskambina. Jei tėtis paskambina – atsiliepia. Jei nesinori važiuoti vien iš pareigos – nevažiuoja.

Ir pirmą kartą dėl to nejaučia kaltės.

Nes tik dabar Ieva iki galo suprato vieną dalyką: ji tėvui neskolinga santykio vien todėl, kad yra jo dukra. Ryšys kuriamas dviese, o vaikystėje atsakomybė pradėti jį kurti niekada neturėjo priklausyti vaikui.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!