Žmona nori skirtis, bet abu dar penkiolika metų mokės bendrą paskolą

– Aš nebeištempiu taip gyventi, – Ieva pasakė stovėdama prie virtuvės stalviršio ir braukdama trupinius į delną. – Ne dėl buto. Dėl mūsų.

Tomas tą vakarą grįžo vėlai, su šlapiais džinsų klešniais ir picos dėže po pažastimi. Lauke nuo ryto lynojo, prieškambaryje džiūvo sūnaus Mato sportbačiai, ant radiatoriaus kabojo Ievos megztinis su kavos dėme prie rankovės. Tomas padėjo dėžę ant stalo, norėjo pasakyti, kad paėmė su papildomu sūriu, kaip Matas mėgsta, bet pamatė žmonos veidą ir nieko nebesakė.

Jiems abiem buvo po trisdešimt aštuoneri. Dviejų kambarių butą naujesniame daugiabutyje pirko prieš septynerius metus. Tada atrodė, kad šeimos rūpesčiai bus skalbimo mašina ar per ankšta spinta. Dabar spinta buvo pilna, skalbimo mašina veikė, o jie patys vis mažiau susikalbėdavo.

– Tu rimtai? – paklausė Tomas.

– Rimtai. Aš tau tai sakiau ne kartą. Tik tu kiekvieną kartą girdėdavai, kad čia vėl priekaištauju dėl indų arba tavo darbo.

– Tai ką dabar daryti? Išeiti? Kur?

Ieva gūžtelėjo pečiais. Tą klausimą jie jau kelias savaites vis apeidavo. Buvo ne vien tai, kad santuoka, panašu, byra. Dar buvo paskola. Iki jos pabaigos likę penkiolika metų.

Pirmas kelias dienas po to pokalbio jie elgėsi kažkaip pernelyg mandagiai. Tomas rytais išvirdavo kavos ir palikdavo Ievai puodelį prie kompiuterio. Ji parašydavo žinutę, jei reikėdavo nupirkti pieno. Vakarais abu sėdėdavo skirtinguose sofos galuose, o tarp jų įsitaisęs vienuolikmetis Matas su planšete garsiai žiūrėdavo vaizdo įrašus apie akvariumo žuvis.

Matas, jie tikėjosi, dar nieko nesuprato. Vieną šeštadienį jis iš spintos ištraukė seną kelioninį krepšį, kuriame Tomas laikė grąžtą, dažų likučius ir laidus.

– Tėti, čia kieno lagaminas?

– Ne lagaminas, o krepšys, – automatiškai pataisė Tomas.

– Tai kieno?

Tomas pažvelgė į Ievą. Ji stovėjo prie kriauklės ir plovė obuolius.

– Senas. Nereikalingas, – galiausiai pasakė jis.

Tą vakarą, kai Matas užmigo, jie pirmą kartą kalbėjosi ne apie tai, kas ką įžeidė, o apie pinigus. Ant stalo gulėjo sąskaitos, užrašų knygelė ir telefonas su atidaryta skaičiuokle. Tomas siūlė kuriam laikui apsistoti pas kolegą, bet Ieva papurtė galvą. Ji nenorėjo, kad Matas blaškytųsi tarp dviejų vietų. Pati grįžti pas mamą irgi negalėjo – mažame bute jau gyveno jaunesnė sesuo su kūdikiu.

Žmona nori skirtis, bet abu dar penkiolika metų mokės bendrą paskoląNuotrauka: Pexels / Natalia Olivera

– Gal vienas lieka čia, kitas prisideda prie paskolos ir išsinuomoja ką nors mažo, – tyliai pasakė Ieva.

– O iš ko? Mano alga ne guminė.

– Mano irgi.

Jie pradėjo ginčytis. Negarsiai, bet aštriai. Tomas pasakė, kad Ieva per lengvai nori viską sugriauti. Ieva atsakė, kad namai jau kurį laiką laikosi ant jos priminimų: sumokėti už būrelį, nupirkti katei kraiko, paskambinti Mato auklėtojai. Tomas nutilo. Žinojo, kad ji ne visai neteisi. Bet nuo to nebuvo lengviau klausytis.

Po kelių dienų jie pasikalbėjo su žmogumi, kurį rekomendavo Ievos draugė. Norėjo bent suprasti, kokie apskritai galėtų būti variantai. Grįžo su dar daugiau klausimų: reikės aiškintis dėl būsto, paskolos, vaiko gyvenimo. Susitarti tarpusavyje. Galbūt vertinti butą. Nieko paprasto jiems niekas nepažadėjo.

Tomas tą vakarą išnešė šiukšles. Grįžęs rado Ievą virtuvėje su Mato namų darbų sąsiuviniu. Ant stalo stovėjo pervirti makaronai, o katė buvo išvertusi iš spintelės sausą maistą.

– Matas paklausė, ar mes pykstamės dėl pinigų, – pasakė Ieva.

– Ką atsakei?

– Kad suaugę kartais turi daug reikalų ir ne visada moka juos normaliai išspręsti.

– Gerai pasakei, – Tomas bandė nusišypsoti, bet kažkaip neišėjo.

– Nežinau. Tiesiog taip pasakiau.

Galiausiai jie sutarė bent kol kas neskubėti. Ne todėl, kad staiga viskas pasitaisė. Tiesiog skyrybos, vaiko kasdienybė ir bendras būstas pasirodė esantys vienas didelis susivėlęs reikalas.

Ieva kuriam laikui persikėlė miegoti į Mato kambarį, kai jis būdavo pas senelius, o Tomas likdavo jų miegamajame. Buvo nejauku. Rytais prasilenkdavo prie vonios, kartais susipykdavo dėl paliktos šviesos koridoriuje ar neišneštų šiukšlių. Tomas pradėjo pats tikrinti mokyklos žinutes, nebelaukdamas, kol Ieva ką nors persiųs. Ieva vieną vakarą paklausė, kaip jam sekėsi darbe, ir išklausė iki galo, nors tema jai, matyt, visai nerūpėjo.

Ar jie liks kartu, nė vienas nežinojo. Jie vis dar aiškinasi, ar kuris nors vienas kada nors galėtų prisiimti daugiau atsakomybės už butą, ar reikės ieškoti kito sprendimo. Kol kas jie tiesiog gyvena tame pačiame bute ir bando nepratrūkti prie Mato.

Vieną pirmadienį Tomas rado ant šaldytuvo Ievos paliktą raštelį: „Nupirk katei kraiko. Ir Mato pratybas.“ Apačioje buvo pridurta: „Vakare gal galim ramiai pakalbėti?“ Tomas pasiėmė raktus ir išėjo į parduotuvę.