Štai kaip švedai sunaudoja savo obuolių ir kriaušių perteklių: tai stebėtinai paprasta

Kiekvieną rudenį Lietuvos soduose kartojasi tas pats vaizdas: obelys linksta nuo vaisių, po medžiais krenta obuoliai, dėžės jau pilnos, o namuose visi pavargę nuo sulčių, obuolienių ir pyragų. Iš pradžių derlius džiugina, bet po kelių savaičių jis tampa beveik problema. Giminaičiams jau siūlyta, kaimynai patys turi, rūsys ne guminis, o mesti gerus obuolius ar kriaušes tiesiog gaila.

Švedai į šią situaciją žiūri labai paprastai ir be jokios dramos. Jie nesistengia iš kiekvieno vaisiaus padaryti kompoto, neišverda dešimčių stiklainių, kurių vėliau niekas nevalgo, ir nesijaučia kalti, kad nepajėgia sunaudoti viso sodo derliaus. Jų sprendimas toks paprastas, kad daug kas Lietuvoje iš pradžių net nusijuoktų: perteklinius vaisius jie tiesiog gražiai sudeda prie vartų ir leidžia žmonėms pasiimti.

Ne kiekvienas obuolys turi tapti uogiene

Didžiausia klaida, kurią daro daugelis sodininkų, yra bandymas „išgelbėti“ viską. Jei obelis gera, vienas medis per sezoną gali duoti tiek vaisių, kad šeimai jų tiesiog per daug. Tada prasideda spaudimas sau: reikia spausti sultis, virti obuolienę, džiovinti, kepti, nešti į darbą, vežti vaikams, siūlyti kaimynams. Galiausiai žmogus nebesidžiaugia sodu, o jaučiasi lyg dirbtų antrą darbą.

Švediškas požiūris kitoks: pirmiausia atsidedama tiek, kiek šeimai tikrai reikia. Dalis vaisių lieka valgymui, dalis – žiemai, dalis – pyragams, sultims ar džiovinimui. O tai, kas aiškiai viršija poreikį, nelaikoma dėžėse iki supuvimo. Vaisiai iškart atskiriami ir paruošiami dalijimui. Tokiu būdu namai neužkraunami, rūsyje neatsiranda pūvančių dėžių, o derlius vis tiek nenueina perniek.

Krepšelis prie vartų veikia geriau nei įkyrūs pasiūlymai

Lietuvoje daug kam pažįstama situacija: ateini pas kaimyną su maišu obuolių, o jis mandagiai šypsosi, nors pats turi tris obelis. Arba darbe pastatai dėžę su cukinijomis, ir visi apsimeta, kad nemato. Niekas nenori būti nemandagus, bet ne visiems tų vaisių iš tikrųjų reikia. Štai kodėl krepšelis prie vartų veikia geriau – jis niekam nieko neprimeta.

Vaisiai sudedami į švarų kibirą, dėžutę ar pintinę, pastatomi savo sklypo pusėje prie vartų ar įvažiavimo, o šalia paliekamas paprastas užrašas: „Nemokami obuoliai. Pasiimkite, kiek reikia.“ Galima pridėti ir smulkesnę pastabą: „Tinka valgymui ir pyragams“ arba „Kriaušės šiandien rinktos.“ Žmogus, kuriam reikia, pasiima. Kam nereikia – praeina pro šalį. Jokio spaudimo, jokio nejaukumo.

Toks būdas ypač gerai veiktų sodų bendrijose, mažesniuose miesteliuose, prie individualių namų kvartalų ar kaimuose. Vieni žmonės turi sodus ir perteklių, kiti gyvena bute ir mielai paimtų kelis kilogramus obuolių pyragui ar vaikams į mokyklą. Tereikia padaryti taip, kad pasiimti būtų lengva ir patogu.

Svarbiausia – nedėti bet ko

Jei norisi, kad šis metodas atrodytų gražiai, o ne kaip šiukšlių palikimas prie kelio, svarbiausia atrinkti vaisius. Dalijimui tinka švarūs, sveiki, nesupuvę obuoliai ir kriaušės. Jie nebūtinai turi būti idealūs kaip iš parduotuvės – gali būti mažesni, kreivesni, su vienu kitu paviršiniu įbrėžimu. Tačiau supuvusių, pelėsio paliestų ar ligotų vaisių dėti nereikėtų.

Geriausia vaisius sudėti mažesniais kiekiais. Ne vieną didžiulį maišą, kurio niekas nenorės kelti, o kelias dėžutes ar krepšelius. Taip žmonės drąsiau pasiima tiek, kiek jiems reikia, o vaisiai nesusispaudžia ir nepradeda greitai gesti. Jei krepšelis stovi lauke, verta jį pastatyti taip, kad ant vaisių tiesiogiai nelytų. Po dienos likučius geriau perrinkti, o ne palikti savaitei.

Kodėl ne viską verta mesti į kompostą?

Dalis žmonių galvoja: jei obuolių per daug, sumesiu po medžiais arba į kompostą. Mažas kiekis tikrai nėra tragedija, ypač jei vaisiai sumaišomi su sausais lapais, žole, šakelėmis ar kitu komposto turiniu. Tačiau didelės pūvančių obuolių krūvos gali pridaryti bėdų. Jos vilioja vapsvas, graužikus, skatina nemalonų kvapą, o jei vaisiai ligoti, galima platinti ligų užkratus sode.

Ypač nereikėtų palikti supuvusių vaisių tiesiog po obelimis. Rudenį atrodo, kad tai smulkmena, bet pavasarį tos pačios problemos gali grįžti: ligos, kenkėjai, prastesnė medžių būklė. Todėl gerus vaisius geriau išdalinti, dalį perdirbti, o netinkamus – tvarkingai sutvarkyti. Sodas po tokio rudeninio apsitvarkymo atrodo visai kitaip.

Lietuvoje tai galėtų tapti labai gražia rudens tradicija

Šis švediškas įprotis iš tikrųjų nėra apie obuolius. Jis apie sveiką požiūrį į perteklių. Jei turi daugiau, nei gali sunaudoti, nereikia nei vargti iki išsekimo, nei mesti gero maisto lauk. Galima tiesiog pasidalinti taip, kad niekam nebūtų nejauku. Vienam tai keli kilogramai obuolių, kitam – nemokamas pyragas savaitgaliui, trečiam – gražus jausmas, kad kaimynystėje dar yra paprasto žmogiškumo.

Lietuvoje toks būdas galėtų puikiai prigyti. Prie vartų padėta tvarkinga dėžutė su užrašu gali per kelias valandas išspręsti problemą, kuri namuose erzino kelias savaites. Ir svarbiausia – geras derlius nenueina perniek. Jis tiesiog randa kitus namus.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!