Mokytoją sveikinti gėlėmis ar dovanų kortele: kur baigiasi pagarba ir kur peržengiamos linijos?

Rugsėjį klasės tėvų grupėje greta pratybų sąrašų ir klausimų apie spinteles greitai atsiranda kita tema: kas sveikins mokytoją. Vieni siūlo po gėlės nuo kiekvieno vaiko, kiti – vieną bendrą puokštę, dar kiti iškart klausia apie dovanų kortelę. Ginčas kyla ne dėl kelių eurų vien: skirtingai suprantama, kas yra šiltas dėmesys, o kas jau tampa pareiga prisidėti.

Gėlės atrodo saugus ir trumpalaikis gestas

Gėlių šalininkų argumentas paprastas. Puokštė pirmą mokslo dieną ar Mokytojų dienos proga yra aiškiai atpažįstamas padėkos ženklas. Ji neturi ilgai „kabėti“ santykyje tarp mokytojo, vaiko ir šeimos: gėlės pamerkiamos, po kelių dienų nuvysta, o pats gestas lieka mandagus ir neįpareigojantis.

Dalis tėvų renkasi vieną bendrą klasės puokštę būtent todėl, kad nenori ryte matyti mokytojo, bandančio išnešti keliolika glėbių. Viena tvarkinga sezoninių gėlių kompozicija gali atrodyti pakankamai iškilmingai, o vaikai gali pridėti bendrą atviruką su savo parašais ar piešiniais. Toks sprendimas taip pat mažina skirtumą tarp šeimų: vaikas, kurio tėvai negali ar nenori pirkti atskiros puokštės, nelieka nejaukioje padėtyje.

Gėlių šalininkai dažnai pabrėžia ir simboliką. Mokytojo darbas nėra paslauga, kurią reikia „apmokėti“ papildoma dovana. Todėl trumpalaikė puokštė jiems atrodo tinkamesnė už daiktą ar kortelę, turinčią konkrečią piniginę vertę. Ypač kai sveikinama rugsėjo pradžioje, kai mokytojas su klase dar tik pradeda bendrą kelią ir net nėra susiformavęs artimesnis ryšys.

Kortelė praktiška, bet ne visiems neutrali

Dovanų kortelės šalininkai į tai atsako gana žemiškai: gėlių mokytojai per tam tikras progas gauna daug, o panaudoti jas gali trumpai. Kortelė knygynui, kavinei, namų prekių ar grožio parduotuvei leidžia pačiam žmogui nuspręsti, ko jam reikia. Jei klasė surenka bendrą sumą, nereikia spėlioti dėl konkretaus daikto, jo skonio ar dydžio.

Tėvams tai patogu ir organizaciškai. Vienas žmogus nuperka kortelę, kitas pasirūpina vokeliu ir atviruku, o šeimos perveda sutartą sumą. Nebelieka ryto, kai vaikas pamiršta puokštę autobuse, o mokytojo stalas paskęsta vienodose rožėse. Kortelė kartais suvokiama ir kaip pagarba praktiniams mokytojo poreikiams: ne visi turi vazų, ne visi mėgsta skintas gėles, ne visiems patogu jas parsinešti viešuoju transportu.

Tačiau kritikai mato kitą pusę. Kuo didesnė kortelės suma, tuo sunkiau ją vadinti vien simboliniu sveikinimu. Tėvų grupėje pasiūlytas mokestis gali skambėti kaip savanoriškas, bet žmogui, kuris negali skirti 10 ar 20 eurų, dažnai nėra paprasta tai pasakyti garsiai. Yra ir principinis klausimas: mokytojas vertina vaikų darbus, bendrauja su jų šeimomis, todėl piniginę vertę turinti dovana daliai žmonių kelia nepatogią asociaciją su bandymu įsiteikti.

Kortelės neutralumas priklauso ir nuo pasirinktos vietos. Knygyno kortelė gali atrodyti universaliau nei konkretaus restorano, parfumerijos ar prabangios parduotuvės. Vis dėlto net ir universali kortelė nėra tokia neutrali kaip atvirukas. Jei prie jos prisideda priminimai dar nepervedusiems, iškeliami sąrašai ar bandoma įkalbėti dvejojančius, pati graži idėja praranda lengvumą.

Mokytoją sveikinti gėlėmis ar dovanų kortele: kur baigiasi pagarba ir kur peržengiamos linijos?Nuotrauka: Pexels / Diana Light

Orientacinis skaičiavimas

Pavyzdys: tarkime, klasėje yra 24 šeimos, o renkama vienam sveikinimui.

Praktikoje prie sumos prisideda ne visos šeimos, todėl 24 šeimų klasėje 10 Eur pasiūlymas nebūtinai reiškia 240 Eur kortelę. Rezultatas keičiasi pagal klasės dydį, dalyvaujančių šeimų skaičių, ar sveikinama vieną kartą per metus, ar renkama kelioms progoms.

Tokie skaičiai ir paaiškina, kodėl tėvų grupėse tonas kartais greitai pasikeičia. Trys eurai už puokštę paprastai atrodo kaip nedidelis bendras gestas. Dešimt ar dvidešimt eurų jau gali reikšti kelių šimtų eurų vertės dovaną, kurią priimti gali būti nepatogu ir pačiam mokytojui. Ypač tuomet, kai klasė turi kelis dalykų mokytojus, auklėtoją, pailgintos grupės pedagogą ir norima pasveikinti visus.

Susitarimas veikia tada, kai galima ir neprisidėti

Riba dažniausiai slypi ne pačioje gėlėje ar kortelėje, o susitarimo būde. Vieni teisūs, kai klasė tikrai nori padėkoti, suma nedidelė, o dovana netampa išskirtine dėl savo vertės. Kiti teisūs, kai primena, kad mandagumas neturi virsti nerašyta rinkliava ir kad mokytojas neturėtų jaustis skolingas už tėvų organizuotą dosnumą. Mažesnėse klasėse, kur šeimos seniai pažįstamos ir aiškiai susitarusios, bendras sprendimas paprastesnis. Naujoje klasėje ar ten, kur skiriasi šeimų galimybės, saugiausias variantas dažnai būna kuklus atvirukas, bendra puokštė arba galimybė prisidėti visiškai be viešinimo.

Kaip jūsų klasėje sprendžiama, ar mokytojui pakanka gėlių, ar priimtina ir bendra dovanų kortelė?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!