Rugsėjo 1-ąją Lietuvoje vaikai vis dar daro tai, ko daugelyje Europos šalių beveik nepamatysite

Rugsėjo 1-osios rytas Lietuvoje turi labai atpažįstamą vaizdą. Prie mokyklų sustoja automobiliai, vaikai taisosi kuprines, tėvai dar paskutinę minutę fotografuoja, o daugelio rankose – gėlės. Vienur tai kukli viena rožė, kitur – didžiulė puokštė, kurią pirmokui tenka laikyti abiem rankomis. Atrodo visiškai normalu. Juk Rugsėjo 1-oji, juk mokytoja, juk taip buvo visada. Tačiau būtent tas „taip buvo visada“ ir yra įdomiausia šios tradicijos dalis.

Dalis šiandien mums savaime suprantamų Rugsėjo 1-osios ritualų susiformavo arba ypač sustiprėjo sovietmečiu. O pažvelgus į daugelį Vakarų Europos šalių matyti visai kitoks vaizdas – ten pirmoji mokslo metų diena dažnai būna gerokai paprastesnė, be masinio gėlių nešimo, iškilmingų rikiuočių ir ceremonijų, kuriose dalyvauja visa mokykla.

Seniau Rugsėjo 1-oji buvo beveik spektaklis su aiškiu scenarijumi

Vyresni lietuviai puikiai prisimena, kaip atrodydavo pirmoji mokslo metų diena prieš kelis dešimtmečius. Vaikai rengdavosi kuo puošniau, berniukai vilkėdavo baltais marškiniais, mergaitės segėdavo kaspinus, o rankose beveik visada būdavo gėlės. Ypač kardeliai. Tie milžiniški rugsėjo žiedai tapo kone neoficialiu mokslo metų pradžios simboliu. Kartais pirmokas atrodydavo mažesnis už patį kardelį, tačiau į mokyklą be gėlių eiti buvo neįprasta.

Prie mokyklos laukdavo iškilminga ceremonija – kalbos, eilės, muzika, mokyklos vadovų sveikinimai, pirmokų pasirodymas, simbolinis skambutis. Viskas turėjo būti iškilminga. Mokytojas tuo metu buvo ne tik žmogus, kuris moko matematikos ar lietuvių kalbos. Mokytojo statusas visuomenėje buvo daug oficialesnis, todėl ir gėlės tapo savotišku pagarbos ženklu. Ši tradicija taip įsitvirtino, kad net pasikeitus santvarkai niekur nedingo.

Pasikeitė valstybė, mokyklos ir vaikai – o gėlės liko

Šiandien mokyklose beveik viskas kitaip. Vaikai nebėra statomi į tokias griežtas rikiuotes kaip anuomet, mokytojų ir mokinių bendravimas tapo laisvesnis, nebeliko ideologinių kalbų ir daugybės privalomų ceremonijų. Tačiau Rugsėjo 1-osios rytą pažvelgus į mokyklos kiemą kai kurie vaizdai tebėra stebėtinai pažįstami – pasipuošę vaikai, tėvai su telefonais, mokyklos direktoriaus kalba, pirmokai, skambutis ir, žinoma, gėlės.

Tik kardelius dabar vis dažniau pakeičia rožės, saulėgrąžos, hortenzijos ar floristų surištos puokštės. Kai kur ši tradicija netgi tapo savotiškomis nerašytomis varžybomis. Vienas vaikas atneša vieną gėlę, kitas – puokštę už keliolika ar keliasdešimt eurų. Tėvams kartais kyla klausimas: kiek išleisti? Ar neatrodys negražiai, jei vaikas ateis visai be gėlių? Čia ir atsiranda paradoksas – tai, kas turėjo būti paprastas dėkingumo gestas, kai kurioms šeimoms tampa dar viena Rugsėjo 1-osios išlaida ir pareiga.

Daugelyje Europos šalių pirmoji diena atrodo gerokai paprasčiau

Lietuviui, pirmą kartą lydinčiam vaiką į mokyklą kai kuriose Vakarų Europos šalyse, pirmoji mokslo metų diena gali pasirodyti net neįprastai kasdieniška. Vaikas ateina į mokyklą, susitinka su klase, mokytoju ir prasideda pamokos. Jokių gėlių jūros, jokių milžiniškų puokščių kiekvienam pedagogui. Kai kur nėra net mums įprastos Rugsėjo 1-osios šventės, nes mokslo metai prasideda kitomis datomis, o pati pirmoji diena nėra laikoma tokia reikšminga ceremonine proga.

Žinoma, Europa nėra viena vienoda erdvė ir kiekviena šalis turi savo tradicijas. Pavyzdžiui, Vokietijoje pirmokams daug svarbesnis simbolis yra vadinamoji „Schultüte“ – didelis spalvingas kūgis su saldumynais ir mokyklinėmis smulkmenomis. Jis skirtas pačiam vaikui, kad pirmoji mokyklos diena būtų malonesnė. Kitose šalyse mokytojas gali sulaukti dovanos mokslo metų pabaigoje, per Kalėdas ar ypatinga proga, tačiau tai nebūtinai yra privalomas pirmosios dienos ritualas. Todėl lietuviškas vaizdas, kai beveik kiekvienas vaikas eina į mokyklą su gėle, nėra toks universalus, kaip mums gali atrodyti.

Ar tai reiškia, kad gėlių mokytojams nešti nereikėtų?

Nebūtinai. Būtų neteisinga sakyti, kad pati gėlė mokytojui yra kažkas „sovietiško“. Gėlės kaip dėkingumo ir pagarbos ženklas egzistavo gerokai anksčiau ir tebėra įprastos įvairiose kultūrose. Sovietmečio palikimą labiau galima įžvelgti visame Rugsėjo 1-osios rituale – masinėje ceremonijoje, iškilmingume ir jausme, kad tam tikrus veiksmus tą dieną tiesiog „reikia“ atlikti.

Jeigu vaikas pats nori padovanoti mokytojai gėlę – tai gražus gestas. Jeigu tėvai perka puokštę vien todėl, kad „visi neš“, tradicija jau tampa pareiga. Pastaraisiais metais kai kurios Lietuvos mokyklų bendruomenės siūlo ir kitą variantą – vietoj dešimčių puokščių surinkti pinigus labdarai, gyvūnų prieglaudai ar kitam bendram tikslui. Viena gėlė visai klasei, o sutaupyti pinigai – tiems, kam jų iš tikrųjų reikia.

Galbūt būtent tai ir parodo, kaip keičiasi pati Rugsėjo 1-oji. Senos tradicijos dar gyvos, tačiau mes jau nebeprivalome jų kartoti vien todėl, kad taip darė mūsų tėvai ir seneliai. Galima pasiimti tai, kas jose gražu – pagarbą mokytojui, šventės jausmą, jaudulį prieš naują pradžią – ir palikti tai, kas jau seniai tapo tik automatiniu ritualu. Nes vaikui po dvidešimties metų greičiausiai liks ne prisiminimas, kokio dydžio puokštę jis nešė mokytojai, o tai, kaip tą rytą jautėsi pirmą kartą peržengdamas mokyklos duris.