Telefoną prispaudė prie ausies ir ištarė: „Pasakyk mūsų žodį“

Algirdas, penkiasdešimt aštuonerių autobuso vairuotojas iš Panevėžio, tą dieną baigė darbą anksčiau. Pamaina buvo nuo ankstaus ryto, maršrutas tas pats, žmonės tie patys, tik viena moteris pamiršo krepšį ant sėdynės ir teko jį nunešti į dispečerinę. Po darbo jis užsuko į „Iki“ nusipirkti duonos ir kefyro, o grįždamas namo sustojo prie perėjos, nes suskambo telefonas.

Ekrane numeris buvo ne dukros. Nežinomas. Algirdas paprastai tokių nekeldavo, bet tą kartą pakėlė, nes dukra Rūta kartais skambindavo iš darbo telefono.

– Tėti, čia aš, – pasigirdo balsas.

Balsas buvo Rūtos. Ne panašus, ne primenantis, o jos. Tas pats greitas kalbėjimas, tas pats žodžių nukirtimas, kai skuba. Algirdas net pasitraukė nuo perėjos į šoną, kad geriau girdėtų.

– Kas yra? – paklausė jis.

– Tėti, man bėda. Aš negaliu dabar daug kalbėti. Reikia pervesti pinigų. Šiandien. Dabar.

Algirdas nutilo. Rūta gyveno Vilniuje, dirbo salone administratore, viena augino sūnų. Ji kartais prašydavo pagalbos, bet niekada taip. Balsas telefone kalbėjo greitai, lyg kažkas stovėtų šalia ir skubintų.

– Kiek? – paklausė Algirdas.

– Du tūkstančius aštuonis šimtus. Paskui viską paaiškinsiu. Tik labai prašau, nebeskambink man į seną numerį, telefonas sugedo, šitas laikinas.

Tą akimirką Algirdas prisiminė straipsnį, kurį ryte jam parodė bendradarbis. Ten buvo rašoma, kad sukčiams kartais užtenka kelių sekundžių žmogaus balso iš viešo vaizdo įrašo ar balso žinutės, kad pokalbyje jis skambėtų kaip tikras. Buvo paminėta ir tai, kad panašių atvejų daugėja Skandinavijoje, kur bankai tokius skambučius laiko vienais sunkiausiai atpažįstamų.

– Kur tu dabar? – paklausė jis.

– Negaliu sakyti. Tėti, prašau. Čia rimta.

– Tada paskambink iš savo numerio.

– Negaliu, sakiau. Jis neveikia.

Algirdas padėjo duonos kepalą į maišelį, kurį laikė rankoje, ir atsirėmė į parduotuvės vežimėlių eilę. Jam nereikėjo rėkti. Nereikėjo ginčytis. Balsas buvo Rūtos, bet žodžiai nebuvo jos. Ji niekada nesakydavo „čia rimta“. Ji sakydavo „tėvai, neklausinėk dabar“ arba „nu paskui papasakosiu“.

– Pasakyk mūsų žodį, – pasakė Algirdas.

Telefono ragelyje kelias sekundes buvo tylu.

– Ką? – paklausė balsas.

– Mūsų žodį. Kurį sutarėm.

– Tėti, čia ne laikas žaidimams.

Algirdas paspaudė raudoną mygtuką ir įsidėjo telefoną į kišenę.

Banke

Namo jis dar nenuėjo. Pirmiausia atsisėdo į automobilį ir paskambino Rūtai jos senu numeriu. Ji neatsiliepė. Paskambino dar kartą. Trečią kartą atsiliepė anūkas, nes dukra buvo palikusi telefoną krautis.

– Seneli, mama kirpykloje, – pasakė berniukas. – Jai pasakyti?

– Pasakyk, kad paskambintų, kai galės.

Algirdas galėjo tuo ir baigti, bet kažkas vis tiek graužė. Ne tiek baimė, kiek įprotis sutvarkyti reikalą iki galo. Jis nuvažiavo į artimiausią banko skyrių, nors pavedimą būtų galėjęs padaryti telefonu. Jam reikėjo žmogaus už stiklo, kuris pažiūrėtų į sąskaitą ir pasakytų, ar niekas nepradėta.

Eilėje buvo trys žmonės. Vienas vyras ginčijosi dėl kortelės mokesčio, moteris klausė apie pensijos pervedimą. Algirdas stovėjo, laikė telefoną rankoje ir vis žiūrėjo, ar Rūta neperskambino.

Kai priėjo prie langelio, banko darbuotoja paprašė asmens dokumento.

– Gavau skambutį, lyg dukra prašytų pinigų, – pasakė Algirdas. – Numeris ne jos. Noriu pažiūrėti, ar niekas iš mano pusės nepradėta.

Darbuotoja peržiūrėjo duomenis, paprašė jo atrakinti telefoną ir parodyti, ar nėra pradėtų mokėjimų programėlėje. Algirdas padavė telefoną per tarpą, paskui pats suvedė kodą, kaip ji paprašė.

– Mokėjimų nėra. Kortelės irgi neblokuotos, – pasakė ji. – Gerai, kad neatlikote pavedimo.

– Balsas buvo jos.

– Taip būna. Jeigu prašo skubiai, geriau sustoti.

Algirdas linktelėjo, bet dar neišėjo. Jam reikėjo vieno dalyko.

– Aš už tai sumokėjau, – pasakė jis, parodydamas į sąskaitos aptarnavimo mokestį telefone. – Tai padėkit man dabar užsidėti apribojimą.

Darbuotoja atspausdino prašymą. Algirdas pasirašė, kad dienos pervedimų limitas būtų mažesnis. Ne nulis, nes gyventi reikia, bet toks, kad iš vieno išgąsčio neišeitų atiduoti visų santaupų. Ji dar parodė, kur programėlėje galima laikinai išjungti mokėjimus internetu. Algirdas kelis kartus paspaudė, tada paprašė parodyti dar kartą.

– Geriau lėtai, – pasakė jis. – Aš ne kasdien čia landžioju.

Darbuotoja parodė. Jis padarė pats.

Pas dukrą

Rūta paskambino po valandos. Ji buvo darbe, fone kažkas kalbėjo apie laiką kitai klientei. Algirdas iš karto jos nebarė. Paklausė, ar viskas gerai. Ji nusijuokė, nes nesuprato, kodėl klausia.

– Tau šiandien nieko nenutiko?

– Ne. Kas dabar?

Jis papasakojo trumpai. Ne taip, kaip būna televizijoje, kai žmogus perpasakoja viską nuo pradžios iki galo. Jis pasakė: skambino tavo balsu, prašė pinigų, nepataikė į mūsų žodį.

– Koks dar mūsų žodis? – paklausė Rūta.

– Tai va. Neturim. Aš sugalvojau vietoje.

Ji nutilo.

– Tėti, aš juk kartais keliu video į feisbuką. Ir su balsu.

– Mačiau.

– Ir ką dabar daryti?

– Vakare atvažiuosiu. Sugalvosim.

Į Vilnių jis nevažiavo, nes Rūta po darbo pati atvažiavo į Panevėžį pasiimti sūnaus iš būrelio, kurį tą dieną vedė močiutė. Jie susitiko ne prie durų, o automobilyje, nes ji skubėjo atgal. Algirdas priėjo prie lango, ji nuleido stiklą.

– Aš rimtai, tėti, išsigandau, – pasakė Rūta. – Bet jei skambintų mano balsu, mama turbūt pervestų.

– Todėl ir reikia žodžio.

– Kokio?

Algirdas pagalvojo. Jie negalėjo rinktis gimtadienio, šuns vardo, gatvės, kurioje gyveno, ar anūko pravardės. Visa tai kas nors galėtų rasti, išgirsti arba atspėti. Reikėjo žodžio, kuris niekam nieko nesakytų, bet jiems būtų lengva prisiminti.

– „Kopūstas“, – pasakė anūkas nuo galinės sėdynės.

Rūta atsisuko į jį.

– Kodėl kopūstas?

– Nes juokinga.

Algirdas pirmą kartą tą dieną nusijuokė.

– Tinka. Tik niekur nerašom į žinutes.

– O mamai kaip pasakyti? – paklausė Rūta.

– Gyvai.

Namuose

Vakare Algirdas grįžo namo ir rado žmoną Danutę virtuvėje. Ji klausėsi jo, bet iš pradžių nesutiko.

– Tu per daug prisigalvoji, – pasakė ji. – Jei Rūta skambintų, aš atpažinčiau.

– Aš irgi atpažinau.

– Tai gal tikrai buvo ji, tik ryšys blogas?

Algirdas padėjo telefoną ant stalo ir paskambino Rūtai vaizdo skambučiu. Dukra atsiliepė, šalia jos buvo sūnus. Algirdas paprašė jos papasakoti mamai, kas nutiko. Rūta papasakojo. Be ilgų žodžių, be gąsdinimo. Pasakė, kad jos balsą galima paimti iš viešų įrašų, kad tokiais atvejais prašoma pinigų skubiai ir neleidžiama perskambinti senu numeriu.

Danutė nebepertraukinėjo. Kai Rūta baigė, ji pasakė:

– Gerai. Tai koks tas žodis?

– Kopūstas, – atsakė anūkas iš telefono.

– Nesąmonė, – pasakė Danutė.

– Užtat prisiminsi, – tarė Algirdas.

Jie sutarė paprastai. Jeigu kas nors iš šeimos skambina iš svetimo numerio ir prašo pinigų, pirmas klausimas bus tas pats. Jeigu žmogus pyksta, skubina, verkia ar sako, kad negali atsakyti, pokalbis baigiamas. Tada skambinama išsaugotu numeriu. Jei reikia, laukiama. Jei labai reikia, važiuojama pas žmogų arba skambinama kitam šeimos nariui.

Vėliau Algirdas dar kartą peržiūrėjo telefono nustatymus ir pašalino viešą Rūtos balso žinutę, kurią kadaise buvo persiuntęs keliems giminaičiams per pokalbių programėlę. Jis nežinojo, ar nuo to bus didelė nauda, bet tą vakarą norėjosi padaryti bent tiek.

Atsigulęs jis dar pagalvojo: jei nebūtų prisiminęs paklausti žodžio, ar būtų nuėjęs iki pavedimo? O jeigu kitą kartą balsas būtų Danutės, ar jis vėl sustotų?

Kitą dieną Algirdas darbe pasakė tą patį dviem vairuotojams per pertrauką. Grįžęs namo žmonai priminė: „Jei skambins, klausk kopūsto.“

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!