Rugsėjį staiga ilgimės vaikystės kvapų: arbata ir džiovinti obuoliai paaiškina šį jausmą

Ar jums irgi būna taip: atidarote spintelę, iš kurios pakvimpa džiovintais obuoliais, užsiplikote paprastos arbatos – ir staiga mintimis jau esate ne savo virtuvėje, o vaikystės namuose? Gal matote ant palangės padėtą puodelį, girdite rudeninį lietų į stiklą ar prisimenate močiutės virtuvę, kur visada buvo truputį per šilta. Vienas kvapas, o galvoje atsiveria visas kambarys.

Rugsėjį šis jausmas aplanko ypač lengvai. Vasaros skubėjimas lyg ir baigiasi, rytais jau norisi megztinio, o namuose vėl atsiranda arbatinukas, obuoliai ir ilgesni vakarai. Net žmonės, kurie paprastai sako neturintys laiko sentimentams, rudenį netikėtai ima ieškoti „to paties“ obuolių pyrago skonio arba nusiperka pakelį džiovintų vaisių vien dėl kvapo.

Tai nėra vien noras pasmaguriauti. Arbata ir džiovinti obuoliai daugeliui tampa mažais jungikliais, įjungiančiais prisiminimus apie saugumą, lėtesnį laiką ir namus, į kuriuos nereikėjo grįžti per kamščius. Rugsėjis tą jungiklį paspaudžia ypač taikliai.

Kvapas prisimena greičiau nei mes patys

Matydami seną daiktą dažnai dar spėjame pagalvoti, iš kur jis pažįstamas. Kvapas veikia kitaip – jis tarsi aplenkia vidinį cenzorių ir į prisiminimą nubloškia be jokio perspėjimo. Užtenka karšto vandens garų, obuolių žievelės saldumo ar šiek tiek cinamono, kad akimirkai pasijustumėte mažesni, ramesni ir lyg niekur neskubantys.

Vaikystės kvapai retai būna prabangūs ar išskirtiniai. Dažniau tai paprasti dalykai: ant radiatoriaus džiūstančios pirštinės, rūgštokas obuolys iš sodo, į puodelį pilama arbata, iš orkaitės sklindantis šilumos kvapas. Būtent todėl jie taip stipriai veikia – jie susiję ne su ypatinga proga, o su daugybe paprastų dienų.

Rugsėjį aplinka pati pradeda kartoti tuos signalus. Oras vėsesnis, namuose dažniau uždaromi langai, grįžtama prie vakarienės virtuvėje, o ne prie užkandžio pakeliui į lauką. Kūnas ir atmintis atpažįsta sezoną anksčiau, nei spėjame sau pasakyti, kad vasara jau tikrai baigėsi.

Ne obuolys kaltas – jis tik atidaro duris

Džiovintų obuolių kvapas daug kam nėra vien vaisių kvapas. Jis primena rudenį, kai obuoliai būdavo ne tik gražiai sudėti parduotuvės lentynoje, bet ir vežami iš sodo maišais, pjaustomi skiltelėmis, džiovinami, ragaujami slapta dar ne iki galo paruošti. Tokiose smulkmenose slypi namų jausmas, kurio jokiu receptu tiksliai neatkartosi.

Arbata turi panašią galią. Vaikystėje ji dažnai reiškė ne gėrimą, o pauzę: sušalai – išgerk, kosėji – išgerk, grįžai iš mokyklos – ant stalo jau laukia puodelis. Suaugus arbata lieka ta pati, tačiau mūsų dienos pasidaro triukšmingesnės, todėl tas ramybės pažadas ima skambėti dar stipriau.

Žmogus ilgisi ne vien praeities, kuri, jei būtume visiškai sąžiningi, tikrai nebuvo vien šilta arbata ir obuolių traškučiai. Ilgimasi jausmo, kad kažkas tavimi pasirūpina, kad vakaras turi aiškią pabaigą, o rytojaus rūpesčiai dar telpa už uždarytų virtuvės durų. Obuolys tik mandagiai tas duris praveria.

Rugsėjį staiga ilgimės vaikystės kvapų: arbata ir džiovinti obuoliai paaiškina šį jausmąNuotrauka: Pexels / Matvei

Rugsėjis primena, kad vėl reikės suspėti

Šis mėnuo daugeliui prasideda ne melancholišku pasivaikščiojimu, o žadintuvu, mokyklos grafikais, būreliais, grįžimu į biurą ir bandymu prisiminti, kur padėti lietaus batai. Šeimai su vaikais rugsėjis dažnai reiškia daugiau logistikos nei poezijos. Todėl vakare paprastas arbatos puodelis gali tapti mažyte pastanga susigrąžinti kontrolę.

Senjorui džiovintų obuolių kvapas gali priminti laiką, kai maistas buvo ruošiamas atsargiai ir nieko nesinorėjo išmesti. Dirbančiam žmogui – tėvų namus, kuriuose po pamokų nereikėjo atsakinėti į žinutes. O tiems, kurie patys jau augina vaikus, jis kartais sukelia keistą dvigubą jausmą: ilgiesi savo vaikystės ir kartu supranti, kad dabar kažkieno saugų rudenį kuri tu.

Šioje vietoje lengva pasakyti, kad žmonės pernelyg idealizuoja praeitį. Galbūt taip ir yra, bet tai nereiškia, kad jausmas netikras. Kai dabartis reikalauja greičio, atmintis pasiūlo vietą, kurioje bent trumpam nieko nereikėjo optimizuoti, planuoti ar įrodyti.

Kaip leisti sau tą nostalgiją, bet joje neužstrigti

Jei rugsėjį norisi užsiplikyti arbatą ir nusipirkti džiovintų obuolių, nereikia šio noro nurašyti silpnumui ar liūdesiui. Kartais tai paprasčiausias kūno prašymas sustoti. Pasidarykite tą puodelį ne tarp dviejų skambučių, o bent kelioms ramioms minutėms – be telefono rankoje ir be kaltės, kad tuo metu „nieko naudingo“ nedarote.

Galima pasiskolinti iš vaikystės ne tik kvapą, bet ir patį ritualą. Išsikepti obuolių, paskambinti žmogui, kurio virtuvę prisiminėte, arba pakviesti šeimą prie stalo be skubaus „kas dar nepadaryta?“ pokalbio. Tokie maži veiksmai negrąžina praeities, tačiau leidžia jos šilumą perkelti į dabartį.

Verslas irgi kartais pernelyg greitai paverčia nostalgiją sezonine dekoracija: rudeniškas užrašas ant pakuotės dar nesukuria namų jausmo. Žmonės atpažįsta, kada jiems tiesiog bandoma parduoti sentimentą, o kada siūloma proga sulėtėti. Tikriausiai dėl to brangiausias rugsėjo jaukumas vis tiek dažniausiai būna ne parduotuvėje, o savo virtuvėje, kai garuoja paprasčiausia arbata.

Rugsėjį ilgesys vaikystei nebūtinai reiškia, kad norime gyventi praeityje. Dažniau jis primena labai dabartišką dalyką: net ir suaugusiam žmogui kartais reikia šilumos, paprastumo ir žinojimo, kad vakaras gali būti ramus. Kartais tam užtenka puodelio arbatos ir kelių džiovintų obuolių, kurie kvepia ne vaisiais, o namais.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!