Lapų pūstuvas ar grėblys: kodėl dalies lapų sode geriau visai nerinkti

Rudenį daugelyje kiemų pasigirsta tas pats garsas – lapų pūstuvai, grėbliai, maišai, karučiai ir amžinas noras „susitvarkyti iki galo“. Atrodo, kad tvarkingas sodas turi būti be nė vieno lapo: veja švari, takeliai nušluoti, lysvės tuščios, kampai išpūsti iki paskutinės smulkmenos. Tačiau vis dažniau sodininkai ir gamtos specialistai primena: dalį lapų sode ne tik galima, bet ir verta palikti. Ne iš tingėjimo, o dėl dirvos, augalų, vabzdžių ir net paties sodo sveikatos.

Lapų rinkimas nėra blogas darbas. Blogai tada, kai rudenį iš sodo išnešame viską, kas galėtų jam padėti peržiemoti. Nukritę lapai gamtoje nėra šiukšlė. Miške jų niekas nesurenka į maišus, ir būtent iš jų formuojasi derlingas, purus, gyvas dirvožemis. Sode situacija panaši, tik reikia žinoti, kur lapus palikti naudinga, o kur jie gali pridaryti bėdų.

Kodėl lapų nereikia rinkti visur?

Nukritę lapai veikia kaip natūrali antklodė. Jie saugo dirvą nuo staigių temperatūros svyravimų, padeda išlaikyti drėgmę, mažina eroziją ir pamažu virsdami humusu maitina žemę. Po lapų sluoksniu žiemoja daugybė smulkių gyvybės formų: vabzdžiai, jų lervos, sliekai, naudingi mikroorganizmai. Pavasarį visa tai tampa nematomu, bet labai svarbiu sodo darbuotojų būriu.

Jei kiekvieną rudenį lapus surenkame iki paskutinio ir išvežame, iš sodo kartu išnešame dalį maisto dirvai. Tada pavasarį tenka pirkti daugiau komposto, mulčio ar trąšų, nors dalį jų galėjo sukurti pats sodas. Ypač naudinga lapus palikti po krūmais, gyvatvorėmis, medžiais, dekoratyvinių augalų plotuose ir tose vietose, kur nereikia idealiai lygios vejos.

Lapų sluoksnis gali padėti ir jautresniems augalams. Aplink daugiamečius augalus, rožes, uogakrūmius ar jaunus medelius palikti lapai saugo šaknis nuo šalčio. Tik svarbu jų nesuversti tiesiai prie kamieno storu šlapiu kalnu, nes tada gali pradėti kauptis drėgmė, atsirasti puvinio rizika ar įsikurti graužikai.

Kada lapus būtina surinkti?

Vis dėlto posakis „palikite lapus“ nereiškia, kad visą sklypą reikia užkloti storu šlapiu sluoksniu ir pamiršti iki pavasario. Ant vejos lapų neturėtų būti per daug. Jei veja uždengiama storu, sukritusiu, šlapiu lapų kilimu, žolė po juo negauna šviesos ir oro. Pavasarį tokiose vietose gali atsirasti išplikusių dėmių, pelėsio, susilpnėjusių plotų.

Lapus taip pat būtina rinkti nuo takų, laiptų, įvažiavimo ir terasos. Šlapi lapai labai slidūs, ypač rytais, kai prisideda rasa ar pirmas šaltukas. Jei kieme vaikšto vaikai, vyresni žmonės ar dažnai nešiojami sunkesni daiktai, lapų sluoksnis ant kieto pagrindo tampa ne jaukumu, o pavojumi.

Atskira tema – ligoti lapai. Jei obelys, kriaušės, rožės ar kiti augalai sirgo grybinėmis ligomis, tokių lapų geriau nepalikti po augalais. Juose gali peržiemoti ligų sukėlėjai, kurie pavasarį vėl grįš į sodą. Tokius lapus geriau surinkti ir pašalinti, o ne naudoti kaip mulčią jautriems augalams.

Pūstuvas patogus, bet ne visada geriausias pasirinkimas

Lapų pūstuvas turi vieną aiškų privalumą – greitį. Dideliam kiemui, ilgam įvažiavimui ar takams jis gali būti labai patogus. Tačiau pūstuvas nėra toks nekaltas, kaip atrodo. Jis kelia triukšmą, pakelia dulkes, sausas žemės daleles, pelėsių sporas, smulkius teršalus. Jei naudojamas labai galingai ir visur, jis gali išpūsti ne tik lapus, bet ir smulkią gyvybę, kuri po jais ruošiasi žiemai.

Grėblys lėtesnis, bet švelnesnis sodui. Juo galima atsirinkti, kur lapus surinkti, o kur tik paskirstyti plonesniu sluoksniu. Pavyzdžiui, nuo vejos lapus galima nugrėbti po krūmais arba į komposto kampą. Taip jie neiškeliauja iš sodo, o tik pakeičia vietą. Tai dažnai geriausias kompromisas: veja lieka gyva, takai saugūs, o dirva gauna savo rudeninę antklodę.

Dar vienas labai praktiškas būdas – lapus susmulkinti vejapjove. Jei ant vejos lapų nėra per daug, juos galima pervažiuoti vejapjove ir palikti smulkias daleles. Susmulkinti lapai greičiau suyra, mažiau dusina žolę ir tampa natūralia organine medžiaga. Tik šis metodas netinka tada, kai lapų sluoksnis labai storas arba jie jau permirkę.

Kur dėti surinktus lapus?

Geriausia lapų neišmesti kaip atliekų, jei tik jie sveiki. Juos galima kompostuoti, krauti į atskirą lapų komposto krūvą arba naudoti kaip mulčią. Lapų kompostas, dar vadinamas lapine žeme, susidaro lėčiau nei įprastas kompostas, bet yra labai naudingas dirvai – purus, lengvas, tinkamas lysvėms, gėlynams, daigams ir dirvos gerinimui.

Jei lapų daug, juos verta sudėti į paprastą vielinį ar medinį aptvarą sodo kampe. Kartais galima palaistyti, kad per daug neišdžiūtų, ir palikti gamtai dirbti. Per metus ar dvejus gausite tamsią, purią masę, kuri bus daug vertingesnė už maišuose išvežtus lapus.

Lapais galima apmulčiuoti ir tuščias daržo lysves. Ant viršaus galima užmesti šakelių, kad vėjas neišnešiotų. Pavasarį dalis lapų jau bus apirusi, o likučius galima įmaišyti į kompostą arba nustumti į tarplysvius.

Protingiausia taisyklė – ne rinkti viską, o rinkti ten, kur reikia

Rudens tvarka sode neturi reikšti sterilaus kiemo. Geriausias sprendimas dažniausiai yra vidurys: lapus surinkti nuo vejos, takų, laiptų, lietaus latakų ir ligotų augalų zonų, bet palikti juos po krūmais, gyvatvorėmis, medžiais, gėlynuose ir mažiau matomuose sodo kampuose.

Toks sodas gal neatrodys kaip ką tik išsiurbtas kambarys, bet jis bus gyvesnis. Dirva bus geriau apsaugota, naudingi vabzdžiai turės kur peržiemoti, o pavasarį augalai startuos sveikesnėje aplinkoje. Kartais gražiausias sodininko darbas rudenį yra ne viską sugrėbti, o išmintingai nuspręsti, ko neliesti.

Todėl prieš įjungdami lapų pūstuvą ar griebdami grėblį, verta paklausti savęs: ar šie lapai tikrai trukdo, ar jie kaip tik dirba sodo naudai? Nes ne kiekvienas nukritęs lapas yra netvarka. Dalis jų – nemokamas mulčias, natūrali trąša ir maža žiemos slėptuvė gyvybei, kurios pavasarį jūsų sodui labai prireiks.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!