Riešutmedžio lapai dažnai keliauja į šiukšliadėžę: namuose ir sode jie dar pravers

„Vėl pilnas maišas tų lapų…“ – tokia frazė rudenį dažnai nuskamba kieme, kai po riešutmedžiu susidaro stora, traškanti paklodė. Lapai dideli, greitai pripildo karutį, o sugrėbti atrodo ne taip lengva, kaip iš pradžių tikėtasi. Todėl jie neretai be didelių svarstymų keliauja į žaliųjų atliekų konteinerį ar šiukšlių maišą.

Tačiau riešutmedžio lapai nėra vien nepatogus rudens palikimas. Su jais tikrai reikia elgtis kiek atsargiau nei su paprastais beržo ar obels lapais, bet tai nereiškia, kad vienintelė jų vieta – išvežimas. Tinkamai surinkti ir panaudoti, jie gali palengvinti darbus sode, praversti žiemą ir net tapti jaukia namų detale.

Svarbiausia neskubėti visų lapų sumesti į vieną krūvą. Riešutmedis turi savų ypatumų, todėl geras sprendimas viename lysvės kampe gali būti visai netinkamas kitame. Kai tai žinai, nebereikia rinktis tarp dviejų kraštutinumų: arba palikti netvarką po medžiu, arba išmesti tai, kas dar galėtų pasitarnauti.

Didžiausia klaida – lapus naudoti bet kur ir bet kaip

Riešutmedžio lapuose yra junginių, kurie gali nepatikti kai kuriems augalams. Dėl to rudenį sugrėbtų lapų nereikėtų storu sluoksniu berti ant daržo lysvių, ypač ten, kur kitą sezoną augs jautresnės daržovės, jauni sodinukai ar silpnesnės gėlės. Noras greitai sutvarkyti kiemą suprantamas, tačiau pavasarį gali tekti spėlioti, kodėl vienoje vietoje augalai startuoja vangiau.

Ypač atsargiai verta elgtis, jei lapais norisi užkloti rožes, braškes, daržo žemę ar mažus daugiamečius augalus. Tokiems augalams saugesnis pasirinkimas dažniausiai būna paprasti sveiki klevo, liepos, beržo lapai, šiaudai ar smulkinta žievė. Riešutmedžio lapus geriau laikyti atskirai – taip rudeninis tvarkymasis netaps papildomu galvosūkiu pavasarį.

Kita vertus, pats medis neturėtų būti laikomas problema. Lapai tiesiog reikalauja šiek tiek daugiau apgalvojimo. Jie gali būti naudingi ten, kur nereikia auginti jautrių kultūrų, kur svarbiau uždengti pliką žemę, sulaikyti purvą ar surinkti organinę medžiagą tolimesniam naudojimui.

Po riešutmedžiu nebūtina palikti plikos žemės

Vienas paprasčiausių sprendimų – dalį sausų lapų palikti ar paskleisti po pačiu riešutmedžiu. Tvarkingas, ne per storas sluoksnis saugo dirvą nuo rudens liūčių, mažina taškymąsi purvu ir neleidžia taip greitai želti piktžolėms. Tai ypač patogu ten, kur po plačia medžio laja vis tiek sunkiai auga veja ir kiekvieną vasarą matyti išplikęs žemės ratas.

Jeigu lapų labai daug, jie pravers sodo takeliuose tarp krūmų, prie ūkinio pastato ar mažiau vaikštomose kiemo vietose. Ant žemės paskleisti lapai gali sugerti dalį drėgmės ir sumažinti purvo kiekį, kai rudenį nuolat tenka eiti su batais, įrankiais ar karučiu. Pavasarį suirusį sluoksnį galima surinkti, papildyti nauja danga arba perkelti į komposto vietą.

Tiesa, ant lygių, slidžių takų lapų berti nereikėtų. Sušlapę jie gali virsti slidžia mase, o tuomet trumpas kelias iki malkinės ar šiltnamio tampa nemaloniu išbandymu. Lapai geriausiai veikia ne ten, kur vaikštoma kasdien skubant, o kampuose, kuriuose norisi mažiau balų, mažiau plikos žemės ir mažiau ravėjimo.

Riešutmedžio lapai dažnai keliauja į šiukšliadėžę: namuose ir sode jie dar praversNuotrauka: Pixabay / Schwoaze

Komposto krūvoje jiems reikia ne draudimo, o kantrybės

Riešutmedžio lapus galima kompostuoti, tik neverta iš jų vienų supilti visos didžiulės krūvos. Sausi lapai linkę sulipti, lėčiau irti, todėl juos geriau maišyti su kita sodo medžiaga: žole, smulkintomis šakelėmis, daržovių lupenomis, kitais lapais. Jei yra galimybė, lapus pravartu pervažiuoti vejapjove arba bent susmulkinti – mažesnės dalys greičiau susigeria drėgmės ir lengviau suyra.

Geriausia juos dėti plonesniais sluoksniais, o ne suversti vienu storu kilimu. Tuomet komposto krūva gauna daugiau oro, mažiau rūgsta ir nesusidaro šlapias, sunkus sluoksnis, kurio niekas nenori vartyti. Rudenį, kai darbų ir taip pakanka, toks atskyrimas atrodo smulkmena, bet pavasarį jis sutaupo daug jėgų.

Kas nori visiškos ramybės, riešutmedžio lapams gali skirti atskirą vietą sodo pakraštyje ir leisti jiems irti ilgiau. Iš jų pamažu susidaro tamsi lapinė masė, tinkama naudoti ten, kur neauginami jautrūs augalai. Toks būdas ypač patogus didesniame sklype: nereikia kiekvieną rudenį vežti lapų iš kiemo, bet ir nereikia jų maišyti su medžiaga, skirta daržui.

Ne visi lapai turi tapti sodo darbu

Gražiausi, nepermirkti ir nepelėsio pažeisti riešutmedžio lapai gali trumpam persikelti į namus. Jų forma išraiškinga, o rudens spalvos nuo gelsvos iki sodriai rudos atrodo jaukiai paprastoje vazoje, ant palangės ar stalo kompozicijoje su šakelėmis ir kankorėžiais. Tai ne prabangi dekoracija, bet būtent toks natūralus, šiek tiek netobulas rudens akcentas namuose dažnai atrodo šilčiau už pirktinį blizgesį.

Su vaikais galima rinkti skirtingo dydžio lapus, džiovinti juos tarp popieriaus lapų ir naudoti kūrybiniams darbams. Iš didelių lapų gaunasi įdomūs antspaudai dažams, koliažų detalės ar rudeninės atvirutės. Reikia tik prisiminti, kad švieži lapai gali palikti dėmių, todėl stalo paviršių verta uždengti, o rankas po darbo nusiplauti.

Tokios smulkmenos svarbios ne dėl to, kad kiekvienas lapas privalo būti panaudotas iki paskutinio centimetro. Kartais užtenka keliolikos gražių lapų, kad rudens rinkimas kieme taptų ne vien varginančia prievole. Kol vienas žmogus grėbia ir galvoja apie pilnus maišus, kitas gali atrinkti lapus namų kompozicijai – ir tas pats darbas staiga atrodo mažiau niūrus.

Riešutmedžio lapai nėra nei beverčiai, nei stebuklingi. Jie primena paprastą sodo taisyklę: tai, kas vienoje vietoje trukdo, kitoje gali būti naudinga, jei tik neskubame ir parenkame tinkamą vietą. Rudenį pakanka atskirti dalį lapų mulčiui po medžiu ar takeliams, dalį palikti lėtam kompostavimui, o kelis gražiausius parsinešti į namus – ir pilnas maišas jau nebeatrodo toks beprasmis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!