Obelį pasodinome prieš septynerius metus, o ji taip ir nedavė nė vieno obuolio

Kai prieš septynerius metus pasodinome obelį, buvome visiškai tikri, kad po kelerių metų jau skinsime savo obuolius. Medelis buvo pirktas medelyne, su etikete, gražiai suformuotu kamienu ir keliomis šoninėmis šakelėmis. Pardavėjas sakė, kad veislė tinkama mūsų klimatui, todėl ypatingų abejonių nekilo. Iškasėme nemažą duobę, įmaišėme komposto, gerai palaistėme, pririšome prie kuoliuko ir pirmą vasarą beveik kasdien eidavome pažiūrėti, ar prigijo. Ji prigijo puikiai. Lapai buvo žali, šakos ilgėjo, o per pirmus dvejus metus medis paaugo taip smarkiai, kad atrodė, jog viską padarėme teisingai.

Pirmais metais, žinoma, vaisių niekas nesitikėjo. Antrais metais irgi ramiai laukėme. Trečią pavasarį jau pradėjome dairytis žiedų, bet obelis išleido tik naujus lapus ir ilgus jaunus ūglius. „Dar jauna“, – sakėme sau. Ketvirtais metais istorija pasikartojo. Medis jau buvo aukštesnis už mane, kamienas pastorėjo, vainikas tankėjo, tačiau žiedų praktiškai nebuvo. Penktais metais pasirodė keli pavieniai žiedai, bet jie greitai nukrito ir nė vienas vaisius neužsimezgė. Tada pirmą kartą pradėjome įtarti, kad su ta obelimi kažkas negerai.

Keisčiausia buvo tai, kad medis neatrodė ligotas. Priešingai – jis buvo vienas gražiausių mūsų sode. Lapai dideli, tamsiai žali, nauji ūgliai ilgi ir stiprūs, jokio akivaizdaus puvinio, žievės pažeidimų ar kitų problemų. Šalia augantys serbentai derėjo, slyva jau ne kartą buvo apkibusi vaisiais, net jauna kriaušė pradėjo rodyti pirmuosius rezultatus, o obelis stovėjo lyg dekoratyvinė. Kiekvieną rudenį nuo jos nuimdavome tik nukritusius lapus. Obuolių – nė vieno.

Kuo labiau stengėmės, tuo labiau obelis augino šakas

Penktą ir šeštą sezoną padarėme tai, ką tikriausiai daro nemažai žmonių – nusprendėme, kad obeliai tiesiog trūksta maisto. Pavasarį aplink kamieną pabėrėme trąšų, įmaišėme komposto, vasarą per sausras gausiau laistėme. Rezultatas buvo įspūdingas, tik visai ne toks, kokio tikėjomės. Obelis pradėjo augti dar stipriau. Per vieną sezoną kai kurie ūgliai ištįso beveik per metrą, vainikas tapo tankus, o šakos šovė beveik tiesiai į viršų.

Mes tuo džiaugėmės. Atrodė, kad pagaliau medis „atsigavo“. Net kaimynas, eidamas pro šalį, pasakė, kad obelis atrodo puikiai ir turbūt kitais metais tikrai bus pilna obuolių. Tik kitą pavasarį situacija buvo tokia pati. Žalumos daug, augimo daug, žiedų beveik nėra.

Tada nusprendėme, kad galbūt kalta veislė. Pradėjome svarstyti, ar medelyne nebuvo supainiota etiketė, gal tai kokia nors labai vėlai derėti pradedanti obelis, o gal apskritai gavome nevykusį sodinuką. Šeštais metais jau buvome beveik nusprendę, kad jei dar vieną sezoną nebus nė vieno obuolio, medį teks šalinti. Buvo gaila, nes obelis jau buvo nemaža, gražiai formavo kiemo kampą ir metė pavėsį, tačiau laikyti ją vien dėl lapų atrodė beprasmiška.

Būtent tada apie ją užsiminiau pažįstamam, kuris daugybę metų prižiūri vaismedžius. Tikėjausi, kad jis pasakys kažką apie trąšas ar ligas, tačiau pirmi jo klausimai buvo visai kitokie. Kaip dažnai genime? Kuo tręšiame? Ar šakos daugiausia auga į viršų? Ar obelis apskritai žydi? Kokie vaismedžiai auga aplinkui? Kai parodžiau kelias medžio nuotraukas, jis ilgai nežiūrėjo.

„Jūs ją labai gerai auginote, – pasakė. – Tik ne obuoliams.“

Iš pradžių net nesupratau, ką jis turi omenyje.

Pasirodo, mes patys skatinome obelį augti, o ne derėti

Didžiausia mūsų klaida buvo ta, kad kiekvieną stiprų ūglį laikėme geru ženklu. Kuo daugiau obelis augo, tuo labiau ją dar tręšėme, nes atrodė, kad medis „ima“ maistą ir stiprėja. Tačiau vaismedžiui vien stiprus vegetatyvinis augimas dar nereiškia gero derėjimo. Jei medis gauna daug azoto, jis gali labai energingai auginti lapus ir šakas, tačiau vaisinių pumpurų formavimas lieka antrame plane.

Pažįstamas atkreipė dėmesį ir į mūsų genėjimą. Kiekvieną pavasarį nuimdavome tai, kas atrodė per ilga arba negražiai išsikišę. Kai kuriuos jaunus ūglius tiesiog patrumpindavome, tikėdamiesi „sutankinti“ vainiką. Tačiau toks genėjimas gali paskatinti dar stipresnį naujų ūglių augimą. Kitaip tariant, obelis buvo nuolat stumiama į tą pačią kryptį – augink daugiau medienos, daugiau lapų, daugiau stačių šakų.

Didelė dalis šakų iš tiesų augo labai stačiai. Kai kurios beveik lygiagrečiai kamienui. Buvome girdėję, kad vaismedžiams svarbus šakų kampas, tačiau niekada tam neteikėme daug reikšmės. Pasirodo, horizontaliau augančios šakos dažnai linkusios anksčiau formuoti vaisinius pumpurus, o labai stačios dažniau energingai auga į viršų.

Todėl tą pavasarį pirmą kartą elgėmės priešingai nei ankstesniais metais. Nebėrėme obeliai saujos azotinių trąšų. Agresyviai netrumpinome visų ilgų ūglių. Kelias tinkamas jaunas šakas atsargiai palenkėme į šonus ir pritvirtinome taip, kad jos augtų ne stačiai į viršų, o maždaug 45–60 laipsnių kampu. Darėme tai pamažu, kad šakos nelūžtų. Atrodė keistai – tiek metų bandėme medį „skatinti“, o dabar pagrindinė užduotis buvo palikti jį ramybėje.

Tada išgirdome dar vieną dalyką, apie kurį anksčiau nebuvome pagalvoję. Net jei obelis sveika ir tinkamai prižiūrima, skirtingos veislės bei poskiepiai pradeda derėti nevienodu metu. Ant silpnesnio augumo poskiepių skiepytos obelys gali pradėti duoti vaisių gana anksti, o stipriai augančios obelys kartais savo pirmojo rimtesnio derliaus laukia kur kas ilgiau. Todėl septyni metai jau verčia ieškoti priežasties, bet dar nėra absoliutus įrodymas, kad medis bevertis.

Septintą pavasarį pagaliau pasirodė žiedai

Tą pavasarį į obelį jau žiūrėjome gana skeptiškai. Tiesą sakant, tikėjomės dar vieno sezono su lapais ir šakomis. Tačiau balandžio pabaigoje pastebėjome, kad kai kurie pumpurai atrodo kitaip – stambesni, apvalesni. Po kelių šiltų dienų viena šaka pradėjo skleistis baltais ir rausvais žiedais. Tada žiedai pasirodė ant kitos šakos, vėliau dar ant kelių.

Po septynerių metų laukimo mūsų obelis pagaliau žydėjo ne trimis atsitiktiniais žiedeliais, o normaliai.

Juokingiausia, kad tada prasidėjo kitas etapas – baimė tuos žiedus prarasti. Kiekvieną vakarą tikrinome orų prognozę, nes buvo žadamos šalnos. Rytais eidavome pažiūrėti, ar žiedai nepajuodavo. Kai saulėtą dieną aplink obelį pradėjo skraidyti bitės, stovėjome šalia beveik kaip prie kokio svarbaus įvykio.

Ne visi žiedai tapo vaisiais. Dalis nubyrėjo iš karto, dar dalis mažų užuomazgų nukrito vėliau. Tačiau birželį ant obels liko maži žali obuoliukai. Iš pradžių jų buvo gal trisdešimt, vėliau liko kiek daugiau nei dvidešimt.

Tą vasarą į juos žiūrėjome beveik kasdien. Kai vienas nukrisdavo po stipresnio vėjo, būdavo gaila taip, lyg būtume praradę pusę derliaus. Rugsėjį ant medžio liko nedaug, bet mums jų visiškai pakako. Pirmąjį nuskynėme tada, kai obuolio šonas jau buvo pradėjęs rausti.

Skonis nebuvo joks stebuklas. Paprastas, maloniai saldžiarūgštis obuolys. Bet po septynerių metų jis atrodė vertas viso to laukimo.

Jei obelis nedera, vienos priežasties dažniausiai nėra

Po šitos istorijos supratome svarbiausią dalyką – nederančios obels nereikėtų automatiškai nei daugiau tręšti, nei iškart pjauti lauk. Pirmiausia reikia atskirti dvi visiškai skirtingas situacijas: obelis nežydi ar ji žydi, bet neužmezga vaisių.

Jeigu medis metų metus beveik nežydi, verta žiūrėti į jo amžių, veislę, poskiepį, augimo stiprumą, genėjimą ir tręšimą. Jeigu obelis kasmet išaugina labai ilgus naujus ūglius, vainikas tankus, lapai dideli ir sodriai žali, tačiau žiedų beveik nėra, viena iš priežasčių gali būti pernelyg stiprus vegetatyvinis augimas. Tokiu atveju dar didesnė azoto dozė problemą gali tik sustiprinti.

Taip pat verta įvertinti genėjimą. Stipriai trumpinant jaunus ūglius medis gali atsakyti dar intensyvesniu augimu. Kartais daugiau naudos duoda saikingas vainiko retinimas ir tinkamo šakų kampo formavimas nei kasmetinis visko, kas išaugo, trumpinimas.

Jeigu obelis žydi gausiai, bet obuolių nėra, tuomet reikėtų galvoti jau apie kitus dalykus. Viena priežasčių gali būti prastas apdulkinimas. Kai kurioms obelų veislėms naudinga netoliese turėti tuo pačiu metu žydinčią kitos veislės obelį. Problemų gali pridaryti ir pavasarinės šalnos – medis pražysta gražiai, tačiau viena šalta naktis pažeidžia žiedus ir vaisių tais metais beveik nebūna.

Reikėtų patikrinti ir tai, kaip medis buvo pasodintas. Jei skiepijimo vieta atsidūrė per giliai po žeme, vaismedis gali pradėti auginti savo šaknis virš poskiepio ir elgtis kitaip, nei buvo numatyta jį auginant medelyne. Per giliai pasodintas medis apskritai gali augti prasčiau arba ilgiau delsti pradėti derėti.

Svarbi ir vieta. Obeliai reikia saulės. Jeigu ji pasodinta tarp pastatų, po dideliu medžiu ar vietoje, kur didžiąją dienos dalį būna pavėsis, gausaus derliaus tikėtis sunkiau. Lygiai taip pat nuolat šlapia, užmirkstanti dirva gali tapti problema.

Mūsų atveju nebuvo vieno stebuklingo veiksmo, po kurio staiga atsirado obuoliai. Greičiausiai sutapo keli dalykai: medis pagaliau pasiekė tinkamą brandą, nustojome jį per daug skatinti augti, pakeitėme dalies šakų padėtį ir nebesistengėme kasmet agresyviai „pagerinti“ to, kas iš tikrųjų nebuvo sugedę.

Dabar ta obelis tebestovi toje pačioje vietoje. Ji nėra gausiausiai derantis medis mūsų sode ir tikriausiai niekada toks nebus, tačiau obuolių duoda. O mes po septynerių metų išmokome vieną labai paprastą pamoką: vaismedis nėra daržovė, kuriai pabėrus daugiau trąšų po kelių savaičių galima tikėtis didesnio derliaus.

Kartais obelį reikia ne dar labiau skatinti.

Kartais jai tiesiog reikia nustoti trukdyti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!