Jei obelys kasmet žydi gausiai, bet rudenį obuolių vis tiek būna mažai, problema dažnai prasideda ne vasarą ir ne derliaus metu. Didžiausia klaida – pavasarį palikti medį augti „kaip yra“: su tankia laja, sausomis šakomis ir išsekusia dirva. Būtent dabar sprendžiasi, kiek užmegztų obuolių medis pajėgs išlaikyti iki rudens.
Pirmas darbas – pašalinti tai, kas atima šviesą ir jėgas
Pavasarį obelis reikia ne tik apžiūrėti iš tolo. Vertėtų prieiti arčiau ir įvertinti, kas vyksta lajos viduje. Jei šakos susikryžiavusios, trinasi viena į kitą, auga į vidų arba yra sausos, medis eikvoja energiją ten, kur derliaus nebus. Tokia obelis gali atrodyti vešli, bet tai nereiškia, kad ji bus derlinga.
Per tanki laja užstoja šviesą, blogiau vėdinasi, ilgiau išlaiko drėgmę po lietaus. Dėl to lengviau plinta ligos, o vaisiai dažnai būna smulkesni ir silpniau vystosi. Todėl dabar verta išpjauti sausas, pažeistas, į lajos vidų augančias ir viena kitą spaudžiančias šakas.
Svarbu nepersistengti. Jei vienu kartu išpjausite per daug, obelis gali atsakyti gausiu stačių ūglių augimu. Jie atrodo stiprūs, bet dažnai tik sutankina medį ir atima maistines medžiagas iš būsimo derliaus. Geriau genėti tiksliai: palikti tvirtas, gerai apšviestas derančias šakas ir atverti medžio vidų orui.
Derlių lemia ne vien žiedai, bet ir dirva po medžiu
Gausus žydėjimas dar negarantuoja gausaus derliaus. Obelis gali užmegzti daug vaisių, bet vėliau dalį jų numesti, jei jai trūksta drėgmės ar maistinių medžiagų. Taip medis pats sumažina krūvį – išlaiko tik tiek vaisių, kiek pajėgia išmaitinti.
Todėl pavasarį reikia pasirūpinti pomedžiu. Po obelimi neturėtų likti senų supuvusių vaisių, pernykščių lapų sankaupų ir piktžolių. Tai ne vien tvarkos klausimas: tokiose vietose gali laikytis ligų pradmenys ir kenkėjai. Dirvos prie pat kamieno nereikėtų giliai kasti, nes dalis šaknų yra arti paviršiaus. Užtenka ją negiliai supurenti ir pamulčiuoti.
Kompostas, gerai perpuvęs mėšlas ar žolės mulčias padeda išlaikyti drėgmę ir pamažu gerina dirvą. Jei pavasaris sausas, obelį verta palaistyti gausiau, o ne tik sudrėkinti paviršių. Vanduo turi pasiekti šaknis, ypač laikotarpiu prieš žydėjimą ir po jo, kai medis pradeda formuoti vaisių užuomazgas.
Kodėl kartais daugiau obuolių reiškia prastesnį derlių
Dar viena dažna klaida – džiaugtis kiekviena užuomazga ir nieko nedaryti, net jei obelis akivaizdžiai perkrauta. Kai vaisių per daug, jie pradeda konkuruoti tarpusavyje. Medis augina daug smulkių obuoliukų, šakos linksta, o kitais metais obelis gali derėti gerokai silpniau.
Po žydėjimo, kai užuomazgos jau aiškiai matomos, verta įvertinti jų kiekį. Labai smulkius, pažeistus, susigrūdusius vaisiukus galima pašalinti, paliekant stipresnius ir geriau išsidėsčiusius. Tai ypač naudinga gausiai derančioms obelims ir jauniems medžiams, kurių šakos dar nėra pakankamai tvirtos.
Taip pat reikėtų stebėti lapus ir jaunus ūglius. Jei lapai riečiasi, limpa, ant jų matyti amarų ar dėmių, problema gali greitai paveikti ir derlių. Priemonės nuo ligų ar kenkėjų turi būti naudojamos tik pagal paskirtį ir tada, kai jų iš tiesų reikia, nes neapgalvotas purškimas gali pakenkti naudingiems vabzdžiams.
Obuolių gausa prasideda ne tada, kai vaisiai jau rausta, o dabar – kai medis ruošiasi juos išlaikyti. Jei pavasarį obelis gaus šviesos, drėgmės, sveikesnę dirvą ir nebus apkrauta nereikalingomis šakomis ar perteklinėmis užuomazgomis, rudenį skirtumas bus matomas ne žieduose, o pilnuose obuolių krepšiuose.
