Iš kur kilo paprotys po laidotuvių rengti gedulingus pietus. Šiais laikai tai atgyvena

Po laidotuvių žmonės dažnai jau būna išsekę. Kelios dienos be normalaus miego, skambučiai giminėms, dokumentai, šarvojimo salė, gėlės, kunigas, kapinės, paskutiniai atsisveikinimo žodžiai. Ir kai atrodo, kad pagaliau bus galima tyliai atsisėsti, išgerti vandens ir tiesiog pabūti su savo skausmu, prasideda kita dalis – gedulingi pietūs.

Vieniems tai atrodo kaip pagarbi tradicijos pabaiga. Kitiems – kaip dar vienas sunkus organizacinis darbas tuo metu, kai žmogus vos laikosi ant kojų. Reikia užsakyti salę, meniu, skaičiuoti žmones, galvoti, kas sės prie kurio stalo, ar užteks maisto, ar kas nors neįsižeis, kodėl nebuvo pakviestas. Ir tada natūraliai kyla klausimas: iš kur apskritai kilo šis paprotys ir ar šiandien jis dar turi prasmę?

Gedulingi pietūs kilo ne iš „restorano po kapinių“, o iš labai senų tikėjimų

Lietuvoje šis paprotys siejamas su pakasynomis – vaišėmis po laidotuvių. Seniau jos dažniausiai vykdavo mirusiojo namuose, o tik nuo XX amžiaus pabaigos vis dažniau perkeltos į užeigas ar kavines. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodoma, kad artimieji po laidotuvių grįžę namo net palikdavo maisto mirusiajam: ant tuščios kėdės padėdavo rankšluostį ir valgių, tikėdami, kad pavaišinta ir pamaloninta vėlė ramiau iškeliaus ir netrukdys gyviesiems.

Tai buvo ne šiaip pavalgymas po sunkaus ryto. Senesniame pasaulio supratime mirusysis dar nebuvo visiškai „išėjęs“. Žmonės jautė pareigą jį palydėti, pamaitinti, nuraminti, parodyti, kad jis nepaliekamas be dėmesio. Maistas buvo ne vien maistas – tai buvo ryšio su mirusiuoju ženklas.

Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, senieji papročiai susipynė su maldomis, giesmėmis ir mirusiojo atminimu. Gedulingi pietūs tapo vieta, kur susirinkusieji ne tik valgo, bet ir dar kartą prisimena žmogų, padėkoja atėjusiems, pasimeldžia, pasako kelis žodžius apie išėjusįjį. Lietuvių laidotuvių papročiuose šermenų vaišės arba gedulingi, dar vadinti želabnais ar želaunais, pietūs minimi kaip svarbi laidotuvių dalis.

Kadaise tai buvo bendruomenės pagalba, ne papildoma sąskaita šeimai

Svarbu suprasti vieną dalyką: seniau laidotuvės buvo visos bendruomenės reikalas. Kaimynai padėdavo šarvoti, giedoti, kasti duobę, gaminti maistą, priimti žmones. Gedulingi pietūs nebuvo prabanga ar restorano užsakymas su kelių patiekalų meniu. Tai buvo bendras susėdimas po labai sunkaus įvykio.

Žmonės ateidavo ne „pavalgyti nemokamai“, o pabūti su šeima, parodyti pagarbą, palydėti mirusįjį ir padėti artimiesiems neišbūti skausmo vieniems. Maistas buvo bendrystės forma. Po kapinių žmonės grįždavo į namus, sėsdavo prie stalo, kalbėdavosi, prisimindavo mirusįjį. Kartais tokios pakasynos turtingesniuose ūkiuose galėdavo trukti ir kelias dienas, o XX amžiaus antroje pusėje jos pamažu virto tuo, ką šiandien vadiname gedulingais pietumis.

Bet būtent čia ir matyti didžiausias skirtumas tarp seniau ir dabar. Kadaise tai buvo bendruomenės pagalba gedinčiai šeimai. Šiandien dažnai tai tampa dar viena paslauga, kurią gedinti šeima turi užsakyti, apmokėti ir suorganizuoti.

Kodėl šiandien vis daugiau žmonių sako: „Gal jau gana?“

Šiais laikais gedulingi pietūs vis dažniau atrodo kaip paprotys, kuris prarado dalį savo pirminės prasmės. Žmogus dar ką tik stovėjo prie kapo, dar rankose jaučia šaltą žemę ar gėlių kotus, o po valandos jau turi stebėti, ar svečiams atnešė sriubą, ar visi turi kavos, ar kas nors nesėdi vienas kampe. Tai labai žmogiškai skaudu.

Ypač sunku, kai laidotuvės ir taip brangios. Karstas ar urna, šarvojimo salė, transportas, kapavietė, gėlės, dokumentai, muzika, kunigas, duobkasiai, paminklo reikalai – visa tai susideda. Gedulingi pietūs dažnai tampa dar viena nemenka suma. Ir tada šeima kartais rengia juos ne todėl, kad nori, o todėl, kad „taip reikia“, „ką žmonės pasakys“, „visi taip daro“.

Bet ar tikrai reikia? Net laidotuvių organizavimo praktikoje jau pastebima, kad gedulingi pietūs nebėra būtinybė. LRT rašė, kad tradicija keičiasi: seniau prie stalo galėdavo susirinkti ir per 100 žmonių, o dabar dažniau kviečiami tik artimiausi arba šios tradicijos apskritai atsisakoma, pasirenkant ramesnį pabuvimą su pačiais artimiausiais.

Problema ne pietūs, o spaudimas juos rengti

Pats paprotys nėra blogas. Jei šeima nori susėsti, pabūti kartu, pasikalbėti, prisiminti mirusįjį – tai gali būti labai gražu. Kartais būtent prie stalo žmogus pirmą kartą po laidotuvių truputį atsikvepia. Kažkas papasakoja šiltą prisiminimą, kažkas prajuokina per ašaras, kažkas tyliai apkabina. Tokie momentai tikrai turi prasmę.

Bet visai kas kita, kai gedulingi pietūs tampa socialine prievole. Kai šeima bijo atsisakyti, nes giminės apkalbės. Kai kviečiami žmonės, su kuriais mirusysis beveik nebendravo. Kai pietūs virsta ne atminimu, o formalumu: sriuba, karštas patiekalas, kava, tortas, kelios nejaukios frazės ir visi išsiskirsto.

Tada tikrai norisi pasakyti: taip, šiais laikais tokia forma gali būti atgyvena. Ne pats susibūrimas, ne mirusiojo prisiminimas, o būtent privalomas „reikia visus pamaitinti“, net jei artimieji tam neturi nei jėgų, nei pinigų, nei vidinio noro.

Kaip galima atsisveikinti paprasčiau?

Šiuolaikinis atsisveikinimas gali būti daug tylesnis ir nuoširdesnis. Po laidotuvių galima pakviesti tik pačius artimiausius namo arbatos. Galima susitikti mažoje kavinėje be ilgo meniu. Galima po kapinių tiesiog padėkoti visiems atėjusiems ir pasakyti, kad šeima nori pabūti ramiai. Galima surengti atminimo susitikimą vėliau, kai skausmas bent truputį nuslūgs.

Tai nėra nepagarba mirusiajam. Pagarba nėra matuojama porcijų skaičiumi. Ji matuojama tuo, kaip žmogus buvo mylėtas, kaip buvo palydėtas, kaip apie jį kalbama, kaip jis prisimenamas. Kartais nuoširdi tyla po laidotuvių yra daug pagarbesnė nei pavargęs sėdėjimas prie stalo vien todėl, kad „taip priimta“.

Gedulingi pietūs kilo iš seno tikėjimo, bendruomenės ryšio ir noro tinkamai palydėti mirusįjį. Bet laikai pasikeitė. Šiandien kiekviena šeima turi teisę pati nuspręsti, kokio atsisveikinimo jai reikia. Vieniems tai bus tradiciniai pietūs. Kitiems – tik trumpas pabuvimas su artimiausiais. Tretiems – jokio stalo, tik kapinės, gėlės ir ramybė.

Ir nė vienas iš šių pasirinkimų savaime nėra mažiau pagarbus. Nes svarbiausia ne tai, ar po laidotuvių buvo pietūs. Svarbiausia, ar gyvieji galėjo atsisveikinti taip, kad jų skausmas nebūtų dar kartą paverstas pareiga.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!