Vis daugiau šeimų po laidotuvių nebekelia gedulingų pietų: kodėl ši tradicija pamažu traukiasi

Dar visai neseniai atrodė savaime suprantama: po atsisveikinimo, po kapinių, po paskutinių gėlių ir žvakių visi važiuoja į kavinę ar namus. Ant stalų laukia sriuba, karštas patiekalas, užkandžiai, kava, pyragas, kartais ir stipresni gėrimai. Žmonės susėda, kalbasi, prisimena mirusįjį, o artimieji, nors patys vos laikosi ant kojų, rūpinasi, kad niekam nieko netrūktų.

Tačiau ši tradicija Lietuvoje pamažu keičiasi. Vis daugiau šeimų nusprendžia po laidotuvių neberengti didelių gedulingų pietų arba apsiriboja labai mažu susitikimu tik su pačiais artimiausiais. Vieniems tai atrodo keista, kitiems – net nepagarbu. Bet tie, kurie yra organizavę laidotuves, dažnai supranta labai greitai: po netekties žmogui kartais labiausiai reikia ne pilno stalo, o tylos.

Gedulingi pietūs kadaise turėjo aiškią prasmę. Tai buvo bendruomenės susibūrimas, galimybė pabūti kartu, palaikyti šeimą, pasidalyti prisiminimais ir neleisti artimiesiems likti vieniems sunkiausią dieną. Tačiau šiandien ši tradicija neretai virsta dar vienu organizaciniu darbu, kuris gula ant tų pačių žmonių, kuriems tuo metu ir taip skauda labiausiai.

Po netekties artimieji dažnai nebeturi jėgų vaidinti šeimininkų

Laidotuvės Lietuvoje vis dar dažnai reiškia ne tik emocinį smūgį, bet ir daugybę praktinių sprendimų. Reikia derinti šarvojimo salę, laiką, karstą ar urną, gėles, transportą, kapavietę, dokumentus, muziką, kunigą ar ceremonijos vedėją, pranešti giminėms, pasirūpinti atvykstančiais iš kitų miestų. Visa tai vyksta per labai trumpą laiką, kai žmogus dar net nespėja iki galo suvokti, kas nutiko.

Tuomet prisideda dar vienas klausimas: kur visi važiuos po kapinių? Kiek žmonių bus? Ką užsakyti? Ar užteks vietos? Ar kas nors neįsižeis, jei nebus pakviestas? Ar reikia sriubos, karšto patiekalo, deserto, kavos? Gedintis žmogus staiga tampa ne tik sūnumi, dukra, sutuoktiniu ar seserimi, bet ir renginio organizatoriumi.

Dėl to vis daugiau šeimų sau pripažįsta, kad po laidotuvių nebenori dar kelias valandas sėdėti prie stalo ir mandagiai kalbėtis su žmonėmis, kai viduje viskas griūva. Jie nenori rūpintis, ar tetai užteko kavos, ar pusbrolis rado vietą, ar sąskaita kavinėje nebus didesnė, nei planuota. Tą dieną jiems norisi tiesiog grįžti namo, užsidaryti duris ir pabūti su savo skausmu.

Gedulingi pietūs

Gedulingi pietūs daugeliui tapo nebe parama, o papildoma našta

Senoji tradicija kilo iš bendruomeniškumo. Anksčiau kaimynai, giminės ir artimieji dažnai patys prisidėdavo: kažkas atnešdavo maisto, kažkas padėdavo namuose, kažkas pasirūpindavo svečiais. Susibūrimas po laidotuvių nebuvo vien „pavaišinimas“. Tai buvo būdas parodyti, kad šeima nelieka viena.

Šiandien gyvenimas kitoks. Giminės dažnai išsibarstę po skirtingus miestus ar užsienį, kaimynystės ryšiai silpnesni, o daug kas tiesiog atvyksta į laidotuves, pabūna ceremonijoje ir tikisi, kad viskas bus suorganizuota. Visa atsakomybė lieka artimiausiems žmonėms. Jie turi ne tik gedėti, bet ir apmokėti, suplanuoti, priimti, padėkoti, atsisveikinti, susitvarkyti.

Būtent čia tradicija pradeda prarasti pradinę prasmę. Jei gedulingi pietūs suteikia ramybės, šilumos ir galimybę gražiai prisiminti žmogų, jie gali būti prasmingi. Bet jei jie tampa įtampa, skola, pareiga ir baime „ką žmonės pasakys“, tada šeimos vis dažniau klausia: ar tikrai to reikia?

Pinigai taip pat tampa svarbia priežastimi

Apie pinigus laidotuvių kontekste kalbėti nemalonu, bet jų ignoruoti neįmanoma. Atsisveikinimas su žmogumi kainuoja daug: šarvojimas, laidojimo paslaugos, karstas ar urna, kapavietės darbai, gėlės, transportas, dokumentai, paminklas ar kapo sutvarkymas vėliau. Net ir labai santūrios laidotuvės šeimai gali tapti rimta finansine našta.

Gedulingi pietūs šią sumą dar padidina. Kavinėje vieno žmogaus maitinimas gali kainuoti tiek, kad pakvietus keliasdešimt žmonių sąskaita tampa labai skaudi. Ir tada artimieji atsiduria nemalonioje padėtyje: lyg ir norėtų laikytis tradicijos, bet supranta, kad už tas kelias valandas prie stalo reikės sumokėti iš santaupų, skolintis arba atsisakyti kitų svarbių dalykų.

Todėl kai kurios šeimos renkasi kitaip. Vietoje didelių gedulingų pietų jos palieka pinigus kapavietės sutvarkymui, paminklui, našlei ar našliui, vaikams, skoloms, gydymo išlaidoms ar tiesiog artimųjų kasdieniam gyvenimui po netekties. Tai nėra nepagarba mirusiajam. Kartais tai net blaivesnis ir teisingesnis sprendimas.

Keičiasi ir pats požiūris į atsisveikinimą

Jaunesnės šeimos vis dažniau nori paprastesnio, asmeniškesnio atsisveikinimo. Ne visiems reikia ilgos šermenų salės, didelio žmonių rato, oficialių kalbų ir kelių valandų pietų po kapinių. Kai kam daug svarbiau tylus pokalbis namuose, keli artimi žmonės, nuotraukų peržiūra, žvakė, kava ir prisiminimai be formalumo.

Tai nereiškia, kad tradicijos išnyks. Yra šeimų, kurioms gedulingi pietūs tebėra labai svarbūs. Kai susirenka artimi žmonės, kai prie stalo skamba šilti prisiminimai, kai niekas nesijaučia verčiamas dalyvauti, toks susitikimas gali būti labai reikalingas. Jis padeda suprasti, kad miręs žmogus paliko pėdsaką ne vieno žmogaus gyvenime.

Tačiau vis dažniau pripažįstama, kad vieno teisingo būdo nėra. Viena šeima nori pakviesti visus į kavinę, kita nori ramiai išsiskirstyti po kapinių, trečia pasilieka tik su artimiausiais namuose. Ir visi šie pasirinkimai gali būti pagarbūs, jei jie priimti nuoširdžiai, o ne iš spaudimo.

Labiausiai slegia ne tradicija, o baimė būti pasmerktiems

Daugelis šeimų gedulingų pietų neatsisako ne todėl, kad labai nori juos rengti, o todėl, kad bijo aplinkinių reakcijos. „Kaip atrodys?“, „Ką pasakys giminės?“, „Gal pagalvos, kad pagailėjome pinigų?“, „Gal tai nepagarba?“ Šie klausimai kartais spaudžia labiau nei pati finansinė našta.

Bet pagarba mirusiajam nematuojama patiekalų skaičiumi. Ji nėra sriubos dubenyje, karštame patiekale ar kavos puodelyje. Pagarba yra tame, kaip žmogus buvo mylėtas, prisimenamas, lankomas, kaip apie jį kalbama po mirties, kaip pasirūpinama jo kapu, jo artimaisiais ir jo palikta atmintimi.

Todėl vis daugiau žmonių drįsta pasakyti paprastai: mes gedėsime taip, kaip galime. Ne taip, kaip reikalauja giminės. Ne taip, kaip buvo įprasta prieš trisdešimt metų. Ne taip, kad kitiems būtų patogu, o taip, kad artimiesiems būtų pakeliama.

Gedulingų pietų atsisakymas nereiškia nepagarbos

Didžiausia klaida būtų manyti, kad šeima, atsisakiusi didelių pietų po laidotuvių, mažiau mylėjo mirusį žmogų. Kartais būna priešingai. Artimieji tiesiog nenori paversti atsisveikinimo dar vienu socialiniu renginiu, kuriame reikia laikytis etiketo, kalbėtis, šypsotis per skausmą ir rūpintis kitų patogumu.

Vietoje to jie renkasi mažesnius, tylesnius gestus. Pasodina medį. Sukuria nuotraukų albumą. Paaukoja pinigų organizacijai, kuri mirusiajam buvo svarbi. Susitinka po kelių savaičių, kai skausmas jau ne toks aštrus. Arba tiesiog ilgiau pabūna kapinėse, be skubėjimo, be sąskaitos kavinėje, be pareigos visus priimti.

Tradicijos keičiasi ne todėl, kad žmonės tapo šaltesni. Dažnai jos keičiasi todėl, kad žmonės pagaliau pradeda sąžiningiau kalbėti apie savo jėgas, pinigus ir emocinę būseną. Laidotuvės yra atsisveikinimas, o ne egzaminas giminėms. Ir jei po paskutinio atsisveikinimo šeimai labiausiai reikia tylos, tai taip pat gali būti pagarbus pasirinkimas.

Galiausiai svarbiausia ne tai, kiek žmonių sėdėjo prie stalo po laidotuvių. Svarbiausia, ar miręs žmogus buvo prisimintas su meile, o gyvieji neliko palaužti dar vienos pareigos. Kartais tikra pagarba prasideda nuo labai paprasto sprendimo – leisti artimiesiems gedėti taip, kaip jiems iš tikrųjų reikia.