Atsisakiau cukraus kavoje ir arbatoje: pirmos dvi savaitės buvo sunkesnės, nei tikėjausi

Viskas prasidėjo ne nuo didelio pažado sau, ne nuo sveikatos plano ir ne nuo kažkokio staigaus nušvitimo. Tiesiog vieną rytą stovėjau virtuvėje su puodeliu kavos rankoje ir žiūrėjau, kaip į ją beriu du šaukštelius cukraus. Kaip visada. Ne galvodamas, ne skaičiuodamas, o automatiškai. Šaukštelis, antras šaukštelis, pamaišyti, paragauti. Ir tik tada susimąsčiau: kiek metų aš taip darau?

Kavos per dieną išgerdavau dvi, kartais tris. Arbatos – dar vieną ar dvi, ypač vakarais. Į kiekvieną puodelį dėdavau cukraus. Kartais mažiau, kartais daugiau, bet beveik niekada negėriau „plikos“. Man atrodė, kad be cukraus kava tiesiog karti, arbata tuščia, o visas gėrimo malonumas dingsta. Todėl kai pasakiau sau, kad pabandysiu dvi savaites negardinti nei kavos, nei arbatos, dar net nežinojau, į ką įsiveliu.

Pirmas puodelis be cukraus buvo beveik įžeidimas

Pirmą rytą pasidariau kavą kaip visada, tik neįdėjau cukraus. Atsisėdau prie stalo, paragavau ir vos nesusiraukiau. Skonis buvo toks, lyg kažkas būtų išjungęs šviesą kambaryje. Kava atrodė karti, plokščia, nemaloni. Net kvapas, kuris anksčiau keldavo nuotaiką, dabar erzino, nes smegenys laukė saldumo, o jo nebuvo.

Pirmą dieną dar laikiausi iš principo. Galvojau: „Na, čia tik įprotis, praeis.“ Bet po pietų, kai užsiplikiau arbatą, ranka pati siekė cukrinės. Net sustingau, nes supratau, kad aš to nedarau sąmoningai. Kūnas jau žinojo judesį. Puodelis, šaukštelis, cukrus. Ir tas mažas ritualas buvo stipresnis, nei norėjau pripažinti.

Vakare jau buvau irzlus. Ne taip, kad pulčiau ant žmonių, bet viskas nervino labiau nei įprastai. Kava neskani, arbata neskani, kažko trūksta. Atrodė juokinga, nes juk atsisakiau ne viso cukraus gyvenime, o tik cukraus gėrimuose. Bet būtent dėl to buvo dar pikčiau: kaip tokia smulkmena gali taip stipriai veikti nuotaiką?

Antrą ir trečią dieną supratau, kad tai ne apie skonį

Antrą dieną buvo sunkiausia ryte. Įprastai kava man buvo ne tik gėrimas. Ji buvo pradžios signalas. Kol jos neišgerdavau, diena lyg neprasidėdavo. O dabar tas ritualas buvo sugadintas. Puodelis tas pats, virtuvė ta pati, rytas tas pats, bet malonumo nebebuvo.

Tada supratau, kad man trūksta ne vien saldumo. Man trūksta to mažo atlygio, kurį gaudavau kelis kartus per dieną. Pavargau – arbata su cukrumi. Reikia susikaupti – kava su cukrumi. Liūdnesnė diena – dar vienas saldus puodelis. Saldumas buvo tapęs ne skoniu, o paguoda.

Trečią dieną jau pradėjau derėtis su savimi. „Gal tik pusė šaukštelio?“ „Gal tik į arbatą, bet ne į kavą?“ „Gal savaitgaliais galima?“ Tokios mintys atrodė labai protingos, kol supratau, kad jos tiesiog bando mane grąžinti į seną vietą. Ne dėl to, kad cukrus būtų kažkoks didžiausias priešas, o dėl to, kad norėjau pamatyti, ar galiu bent dvi savaites išbūti be to automatinio saldinimo.

Pirmoji savaitė buvo pilna mažų pralaimėjimų galvoje

Fiziškai nieko dramatiško neįvyko. Neskaudėjo galvos taip, kad negalėčiau dirbti, nebuvo jokios didelės krizės. Bet psichologiškai tai buvo keistai nemalonu. Kiekvienas puodelis primindavo, kad aš kažko atsisakiau. Ne kartą pagaudavau save galvojantį, kad gyvenimas tapo mažiau skanus.

Labiausiai erzino popietės. Apie trečią valandą, kai energija krenta, anksčiau pasidarydavau kavos arba arbatos su cukrumi ir tarsi trumpam atsigaudavau. Dabar puodelis nebeduodavo to paties jausmo. Teko ieškoti kitų būdų: atsistoti nuo kompiuterio, išeiti trumpam į lauką, išgerti vandens, suvalgyti normalesnį užkandį, o ne tik bandyti save apgauti saldžiu gėrimu.

Įdomiausia, kad pradėjau pastebėti, kiek daug dalykų dariau „iš įpročio“. Ne todėl, kad tikrai norėjau. Cukrus kavoje buvo vienas iš jų.

Antros savaitės viduryje kažkas persijungė

Maždaug po dešimtos dienos nutiko keistas dalykas. Kava vis dar nebuvo tokia, kokią mėgau anksčiau, bet ji jau nebebuvo šlykšti. Pradėjau jausti kitus skonius: kartumą, rūgštelę, stiprumą. Arbata be cukraus irgi nebeatrodė kaip karštas vanduo su spalva. Ypač kai užsiplikydavau geresnę arbatą, o ne bet ką iš stalčiaus.

Tą dieną pirmą kartą pagalvojau: gal problema buvo ne kavoje ir ne arbatoje. Gal aš tiesiog buvau taip pripratęs prie saldumo, kad be jo nieko nebejaučiau.

Dar vienas pokytis buvo labai paprastas – nebesinorėjo taip dažnai antro ar trečio puodelio. Anksčiau kava su cukrumi turėjo desertinį pojūtį. Dabar ji tapo tiesiog kava. Išgėrei, ir gana. Nebeliko to noro tempti malonumą dar vienu puodeliu.

Labiausiai nustebino ne skonis, o mano paties reakcija

Po dviejų savaičių nepasijutau kitu žmogumi. Neatsikėliau ryte su nauja energija, nenumeciau stebuklingai svorio, nepradėjau gyventi kaip sveikuolis iš reklamos. Bet vienas dalykas tikrai pasikeitė: aš pamačiau, kiek daug galios turėjo mažas šaukštelis cukraus.

Jis buvo ne tik cukrus. Jis buvo komfortas. Įprotis. Mažas kasdienis apdovanojimas. Ir kai jo neliko, teko susitikti su pačiu įpročiu akis į akį.

Dabar kavos ir arbatos nebesaldinu. Kartais, kai svečiuose kas nors paduoda saldintą arbatą, ji man atrodo beveik sirupinė. Anksčiau būčiau pasakęs, kad kaip tik tokios ir reikia. Skonis tikrai keičiasi. Tik ne per vieną dieną.

Ar buvo verta? Man – taip. Ne todėl, kad cukrus kavoje yra didžiausia gyvenimo problema. O todėl, kad pirmą kartą po ilgo laiko padariau mažą dalyką, kuris parodė, kaip stipriai esu valdomas automatinio įpročio.

Pirmos dvi savaitės buvo sunkesnės, nei tikėjausi. Bet jos davė labai paprastą pamoką: kartais sunkiausia atsisakyti ne paties cukraus, o jausmo, kurį jis kasdien trumpam suteikdavo.