50-metė Irena dešimt metų nedirbo, nes slaugė artimą žmogų – atėjusi į darbo pokalbį išgirdo klausimą, kurio labiausiai bijojo

Kai Irena atsisėdo priešais du nepažįstamus žmones nedideliame biuro kabinete, jai atrodė, kad viskas vyksta neblogai. Ji papasakojo apie ankstesnę administracinio darbo patirtį, atsakė, kodėl sudomino įmonės pasiūlymas, net kelis kartus pavyko pajuokauti.

Tada personalo specialistė nuleido akis į jos gyvenimo aprašymą. Ten buvo vieta, kurios Irena pati negalėjo nepastebėti – dešimties metų tarpas.

„O ką jūs veikėte visus tuos metus?“ – paklausė moteris.

Irena žinojo, kad šis klausimas tikrai bus. Vis dėlto išgirdusi jį garsiai kelioms sekundėms nutilo.

Nes tuos dešimt metų ji nedirbo. Bent jau ne tokį darbą, už kurį kas nors būtų mokėjęs atlyginimą.

Vieną dieną jos įprastas gyvenimas tiesiog sustojo

Iki keturiasdešimties Irena gyveno gana įprastą gyvenimą. Dirbo administratore nedidelėje įmonėje, augino jau paauglį sūnų, savaitgaliais lankydavo mamą, turėjo savo rutiną ir planų.

Tada jos mama patyrė sunkų insultą.

Po ligoninės tapo aišku, kad į ankstesnį gyvenimą ji nebegrįš. Moteriai reikėjo pagalbos atsikelti, nusiprausti, apsirengti, pasiruošti maistą, išgerti vaistus. Vėliau atsirado ir atminties sutrikimų.

Iš pradžių Irena tikėjosi, kad tai laikina.

Pasiėmė atostogų.

Paskui neapmokamų.

Galiausiai išėjo iš darbo.

„Galvojau, pusmetis, metai – ir kažkaip susitvarkysime“, – vėliau prisiminė ji.

Tas „kažkaip“ truko beveik dešimt metų.

Jos dienos buvo užpildytos, tik gyvenimo aprašyme tai tilpo į vieną tuščią eilutę

Irena keldavosi šeštą ryto. Paruošdavo mamai pusryčius ir vaistus, padėdavo nusiprausti, važiuodavo į vaistinę, registruodavo pas gydytojus, pildydavo dokumentus, tvarkydavo buitį.

Ji žinojo visus mamos tyrimų rezultatus, vaistų dozes ir gydytojų pavardes. Mokėjo suplanuoti dieną taip, kad suspėtų ir į polikliniką, ir į parduotuvę, ir namo iki kito vaistų vartojimo.

Tačiau paklausta, kur dirba, sakydavo: „Dabar niekur.“

Iš pradžių tie žodžiai neerzino. Vėliau pradėjo skaudinti.

Draugės kalbėdavo apie paaukštinimus, kolektyvus, naujas programas, atlyginimus. Irena klausydavosi ir jausdavo, kad jos pačios gyvenimas tarsi sustojęs – ji rūpinosi žmogumi, kurio vieno palikti negalėjo. Tačiau kartu vis labiau bijojo klausimo: kas bus su manimi, kai šio gyvenimo etapo nebeliks?

Kai mama mirė, atsirado ne tik liūdesys, bet ir tuštuma

Irenos mama mirė prieš kiek daugiau nei metus. Pirmuosius mėnesius Irena beveik negalvojo apie darbą. Po dešimtmečio, kai kiekviena diena buvo sudėliota pagal kito žmogaus poreikius, staiga atsirado valandos, kurių nereikėjo niekam.

Rytais ji pabusdavo ir kelias sekundes klausydavosi, ar mama nekviečia. Tik tada prisimindavo.

Ilgainiui liūdesį papildė nerimas dėl ateities. Irenai buvo penkiasdešimt. Santaupos nebuvo didelės, sūnus jau gyveno atskirai, todėl reikėjo pradėti galvoti apie pajamas.

Ji atsisėdo prie kompiuterio ir pirmą kartą per daugybę metų atsidarė savo seną gyvenimo aprašymą. Paskutinė darbinė patirtis baigėsi prieš dešimtmetį…

Irena ilgai žiūrėjo į ekraną.

„Atrodė, kad ten parašyta ne tai, kad slaugiau mamą. Atrodė, kad parašyta: dešimt metų nieko nedarei“, – sakė ji.

Pirmieji darbo skelbimai tik dar labiau išgąsdino

Irena pradėjo nuo administracinio darbo, kurį žinojo geriausiai.

Tačiau beveik kiekviename skelbime rado žodžių, kurie jai atrodė svetimi. Naujos programos, sistemos, platformos. Anglų kalbos reikalavimai, kurių jaunystėje beveik nebuvo.

Ji kelis kartus užpildė paraišką ir jos neišsiuntė.

Vieną vakarą sūnus paklausė, kodėl ji taip ilgai sėdi prie kompiuterio.

Irena prisipažino: „Aš turbūt niekam nebereikalinga.“

Sūnus su tuo nesutiko ir padėjo pertvarkyti jos gyvenimo aprašymą. Vietoj tuščio dešimtmečio jie įrašė, kad Irena tuo metu rūpinosi sergančiu šeimos nariu.

Tai jai atrodė beveik per drąsu, tačiau netrukus atėjo kvietimas į pirmą darbo pokalbį.

Ir tada nuskambėjo klausimas, kurio ji laukė

Irena tam klausimui buvo pasiruošusi. Bent jau teoriškai.

„O ką jūs veikėte visus tuos metus?“

Kelioms sekundėms ji pasimetė. Paskui atsakė: „Slaugiau mamą po insulto.“

Kabinete stojo trumpa tyla. Irena pajuto norą teisintis. Paaiškinti, kad pasirinkimo beveik nebuvo. Kad tuo metu negalėjo palikti mamos. Kad ji nėra žmogus, kuriam tiesiog nesinorėjo dirbti…

Tačiau sustojo. Ir pirmą kartą apie tuos metus pasakė kitaip: „Aš tikrai nebuvau darbo rinkoje. Bet negaliu sakyti, kad nieko neveikiau. Organizavau vizitus, dokumentus, vaistus, bendravau su gydytojais ir institucijomis, sprendžiau problemas beveik kiekvieną dieną. Tik už tai negaudavau atlyginimo.“

Vienas iš pokalbyje dalyvavusių vadovų linktelėjo. Tada paklausė: „Ar nebijote, kad po tokios ilgos pertraukos bus sunku grįžti į darbo ritmą?“

Šito klausimo Irena irgi bijojo, bet jau buvo lengviau.

„Bijau“, – atsakė. – „Bet manau, kad tai nėra priežastis nebandyti.“

To darbo ji negavo

Po kelių dienų Irenai atėjo mandagus laiškas – pasirinko kitą kandidatą.

Pirmą vakarą ji labai nusiminė. Visos ankstesnės baimės grįžo beveik akimirksniu: per sena, per ilga pertrauka, per mažai šiuolaikinių įgūdžių.

Tačiau kitą rytą atsitiko dalykas, kurio pati nesitikėjo – ji atidarė darbo skelbimų puslapį dar kartą.

Pirmasis pokalbis, nors ir nesibaigė darbu, padarė kai ką svarbaus – Irena suprato, kad gali sėdėti priešais darbdavį ir neatsiprašinėti už tuos dešimt metų.

Ji pradėjo mokytis vienos dažniausiai skelbimuose minimos kompiuterinės programos. Užsirašė į trumpus kursus. Išsiuntė daugiau gyvenimo aprašymų.

Po kelių mėnesių ją pakvietė į kitą pokalbį. Šį kartą ji jau pati pasakė apie dešimties metų pertrauką nelaukdama klausimo.

Irena suprato, kad gali sėdėti priešais darbdavį ir neatsiprašinėti už tuos dešimt metųNuotrauka: Sukurta DI

Antrame pokalbyje ji nebesijautė žmogumi, kuriam reikia teisintis

Darbas buvo nedidelėje paslaugų įmonėje. Reikėjo priimti klientų skambučius, tvarkyti užsakymus ir dokumentus.

Vadovė paklausė, ar Irena pasiruošusi išmokti dirbti su nauja sistema.

„Jeigu parodysite – išmoksiu“, – atsakė ji.

Po savaitės paskambino ir pasiūlė darbą.

Pirmosiomis dienomis Irena grįždavo namo visiškai išsekusi. Jai reikėjo užsirašinėti dalykus, kuriuos jaunesni kolegos suprasdavo iš karto. Kelis kartus padarė klaidų.

Tačiau po mėnesio jau nebereikėjo žiūrėti į užrašus kiekvieną kartą.

Po trijų mėnesių viena kolegė paprašė jos pačios parodyti, kaip išspręsti kliento problemą. Tą vakarą Irena grįždama namo ilgai apie tai galvojo.

Tik dabar ji supranta, kad tie dešimt metų nebuvo „tušti“

Irena nesako, kad slauga suteikė jai stebuklingų profesinių gebėjimų. Ji puikiai supranta, kad darbo rinkoje per dešimt metų daug kas pasikeitė ir nemažai dalykų jai teko mokytis iš naujo.

Tačiau šiandien ji jau nebežiūri į savo gyvenimo aprašymo tarpą kaip į gėdingą skylę. Tuos metus ji gyveno rūpindamasi žmogumi, kuris be jos pagalbos būtų sunkiai galėjęs gyventi savuose namuose.

Taip, tai turėjo kainą – ji prarado dalį karjeros, pajamų, pasitikėjimo savimi ir ilgą laiką jautėsi tarsi „iškritusi” iš gyvenimo. Tačiau Irena nebenori sakyti, kad dešimt metų „nieko nedarė“.

Sulaukusi penkiasdešimties ji suprato, kad žmogaus vertė neprasideda darbo sutartimi ir nesibaigia tada, kai gyvenimo aplinkybės kuriam laikui išstumia jį iš darbo rinkos.

O klausimo, kurio prieš pirmąjį darbo pokalbį bijojo labiausiai, šiandien ji jau nebebijotų. Jeigu kas nors vėl paklaustų, ką veikė tuos dešimt metų, Irena atsakytų paprastai: „Rūpinausi savo mama. O dabar esu pasiruošusi pasirūpinti ir savo gyvenimu.“

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!