Ilgos valandos prie vairo gali pastebimai paveikti vidutinio amžiaus vairuotojų protinius gebėjimus

Po kelių valandų prie vairo žmogus dažnai išlipa ne tik su sustingusia nugara. Parduotuvėje sunkiau prisiminti, ko atėjo, namuose norisi tylos, o paprastas klausimas iš artimojo gali pasirodyti tarsi per sudėtingas. Tokį vakarą lengva numoti ranka: tiesiog ilga diena, blogas miegas ar amžius.

Tačiau vidutiniame amžiuje ilgos kelionės automobiliu ar kasdienis darbas vairuojant gali atsiliepti ne vien fizinei savijautai. Dėmesio išlaikymas, reakcija, gebėjimas greitai priimti sprendimą ir atsiminti kelias užduotis vienu metu nėra neišsenkantys resursai. Kai prie vairo praleidžiama daug valandų, ypač be normalių pertraukų, protas pavargsta taip pat realiai kaip akys ar pečiai.

Nuovargis prasideda dar tada, kai atrodo, kad viskas valdoma

Vairavimas retai būna visiškai pasyvus. Net važiuojant pažįstamu maršrutu reikia sekti ženklus, kitus automobilius, pėsčiuosius, navigaciją, oro sąlygas ir kelią. Didelė dalis šių veiksmų atliekama automatiškai, todėl žmogui gali atrodyti, kad jis dar visai žvalus, nors dėmesio atsargos jau senka.

Vidutinio amžiaus vairuotojai dažnai važiuoja ne vien į darbą ir atgal. Jie veža vaikus, rūpinasi tėvais, vyksta į susitikimus, tvarko reikalus kituose miestuose arba dirba darbą, kuriame automobilis yra pagrindinė darbo vieta. Vairavimas tuomet susideda iš daugybės trumpų ir ilgų atkarpų, o tarp jų lieka mažai laiko pavalgyti ramiai, pajudėti ar tiesiog pabūti be sprendimų.

Problema nėra viena ilgesnė kelionė per atostogas. Didesnę įtampą gali sukurti pasikartojantis ritmas: ankstyvas išvažiavimas, kamščiai, skubėjimas, vakarinis grįžimas tamsoje ir dar likę namų darbai. Žmogus pavargsta ne tik nuo kilometrų, bet ir nuo nuolatinio budrumo, kai negali sau leisti kelioms minutėms „išsijungti“.

Kodėl po vairavimo sunkiau susikaupti

Ilgai sėdint vienoje padėtyje kūnas gauna mažiau judesio, o protas ilgai dirba siauru, įtemptu režimu. Reikia reaguoti, bet kartu negalima pernelyg atsipalaiduoti; reikia stebėti daug informacijos, bet neklysti. Po tokios dienos gali suprastėti trumpalaikis dėmesys, lėčiau sektis persijungti nuo vienos užduoties prie kitos, o paprasti sprendimai atrodyti erzinančiai sunkūs.

Ypač stipriai tai pasijunta, kai vairavimą lydi miego trūkumas. Žmogus gali išgerti kavos, prasiverti langą ar pasileisti garsesnę muziką, tačiau šie sprendimai neišsprendžia tikrojo nuovargio. Jie tik trumpam sukuria budrumo pojūtį, o vėliau dėmesys gali svyruoti dar labiau.

Prie to prisideda ir įtampa. Vairuotoją išbalansuoja ne tik pavojingos situacijos, bet ir kasdieniški dalykai: agresyvus manevras, užsitęsęs kamštis, vėlavimas į susitikimą, telefono skambučiai per laisvų rankų įrangą. Žmogus pyksta ne vien dėl kelių papildomų minučių kelyje – jis jaučia, kad visas jo dienos ritmas priklauso nuo aplinkybių, kurių jis nekontroliuoja.

Ilgos valandos prie vairo gali pastebimai paveikti vidutinio amžiaus vairuotojų protinius gebėjimusNuotrauka: Pexels / Vitaly Gariev

Vienam tai darbas, kitam – papildoma našta po darbo

Vairuojančiam darbui žmogui automobilis gali būti biuras, valgykla ir poilsio vieta vienu metu. Toks darbuotojas negali paprastai atsitraukti nuo ekrano ar išeiti pasivaikščioti, kaip tai padarytų biure dirbantis kolega. Kita vertus, ir darbdaviams tenka nelengva užduotis: maršrutai, terminai ir klientų lūkesčiai dažnai spaudžia planuoti dieną labai tiksliai.

Tėvams važiavimas dažnai tampa nematoma antrąja pamaina. Po darbo reikia spėti pasiimti vaikus, užsukti į parduotuvę, nuvežti į būrelį, grįžti namo ir pasirūpinti vakariene. Tokiose kelionėse pavargęs žmogus ne visada pastebi, kad jo kantrybė trumpėja, o mintys ima strigti – kol namuose dėl menkniekio kyla konfliktas.

Senstantys tėvai, gyvenimas priemiestyje ar mažesniame mieste taip pat gali reikšti daugiau kilometrų. Ne kiekvienas turi galimybę rinktis viešąjį transportą, darbą arčiau namų arba lankstų grafiką. Todėl kalbėti apie ilgas valandas prie vairo nereikėtų taip, lyg tai būtų tik asmeninio pasirinkimo klaida: daugeliui žmonių tai yra kasdienybės sąlyga.

Pertrauka nėra silpnumas – ji saugo ir kelią, ir galvą

Jei tenka vairuoti ilgai, svarbiausia ne bandyti įrodyti sau, kad „dar galima“. Daug naudingiau kelionę planuoti taip, kad joje būtų tikra pauzė: išlipti, kelias minutes paeiti, pajudinti pečius ir kojas, atsigerti vandens, pavalgyti ne skubant. Trumpa pertrauka neatšauks bemiegės nakties, bet padės neįklimpti į tą apsunkimo būseną, kai kūnas važiuoja toliau, o dėmesys jau pradeda vėluoti.

Verta pastebėti ir ankstyvus ženklus: praleistą posūkį, kelis kartus perskaitytą tą patį navigacijos nurodymą, neįprastą irzlumą, sunkumą prisiminti ką tik aptartą dalyką. Tai nėra priežastis save gėdinti. Tai signalas, kad tą dieną nereikėtų imtis dar vienos ilgos kelionės, sudėtingų sprendimų ar tikėtis iš savęs tokio pat greičio kaip ryte.

Šeimai ir darbdaviams taip pat verta į tai žiūrėti rimtai. Kartais didžiausia pagalba yra ne raginimas „dar pakentėti“, o galimybė pasidalyti vairavimu, nukelti nebūtiną reikalą, numatyti realistiškesnį grafiką. Kelios sutaupytos minutės maršrute mažai ką pakeičia, jei jų kaina tampa išsekęs, išsiblaškęs žmogus.

Vidutiniame amžiuje protiniai gebėjimai nedingsta vien todėl, kad žmogui sukako daugiau metų. Tačiau jie, kaip ir kūnas, prasčiau veikia nuolat stumiami per nuovargį. Kartais saugiausias ir protingiausias sprendimas prasideda nuo labai paprastos minties: prieš važiuojant toliau, reikia leisti sau sustoti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!