Rudenį Lietuvos upėse prasideda slapta drama: lašišos grįžta į gimtinę, bet ne visos išgyvena šią kelionę

Rudenį Lietuvos upėse vyksta vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, kurio daugelis žmonių net nepastebi. Kol mes kalbame apie krintančius lapus, vėsesnius rytus ir pirmąsias šalnas, iš jūros į upes pradeda kilti lašišos. Tai nėra paprastas žuvų judėjimas. Tai ilga, sunki ir instinkto vedama kelionė į nerštavietes – vietas, kuriose prasideda nauja jų gyvenimo karta.

Pirmosios lašišos upėse gali pasirodyti dar vasarą, tačiau tikrasis migracijos suaktyvėjimas prasideda tada, kai vanduo ima vėsti. Kai temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių, upėse prasideda judėjimas, kurį žvejai, gamtininkai ir aplinkosaugininkai stebi ypač atidžiai. Lašišų migracijos pikas Lietuvoje dažniausiai sutampa su rugsėjo pabaiga ir pirmąja spalio mėnesio puse.

Tai laikas, kai upėse galima pamatyti tikrą laukinės gamtos atkaklumą. Lašišos plaukia prieš srovę, įveikia kliūtis, vengia pavojų ir grįžta ten, kur turi pratęsti savo rūšį.

Kodėl lašišos grįžta būtent į upes?

Lašišos didelę gyvenimo dalį praleidžia jūroje, kur auga ir kaupia jėgas. Tačiau neršti jos grįžta į gėlus vandenis – upes ir jų intakus. Tai labai senas biologinis mechanizmas. Žuvys instinktyviai ieško tinkamų vietų, kuriose galėtų išneršti ikrus, o jaunikliai turėtų galimybę išgyventi pirmąjį gyvenimo etapą.

Tokios vietos turi būti pakankamai švarios, su tinkamu dugnu, dažnai žvirgždu ar akmenukais, kur ikrai gali saugiai vystytis. Vanduo turi būti deguonies prisotintas, o srovė – pakankama, kad nerštavietė neuždumblėtų. Todėl lašišoms labai svarbi ne tik pati upė, bet ir jos būklė.

Jeigu upė užtverta, uždumblėjusi, užteršta ar jos natūralus tekėjimas pažeistas, lašišoms tampa sunkiau pasiekti nerštavietes. Būtent dėl to žuvitakiai, upių atkūrimas ir žvejybos ribojimai nėra tik formalūs gamtosaugos sprendimai. Jie tiesiogiai lemia, ar lašišos galės sėkmingai sugrįžti ir išneršti.

Kelionės metu lašišos pasikeičia neatpažįstamai

Rudeninė migracija nėra tik plaukimas iš taško A į tašką B. Kelionės metu lašišų organizme vyksta dideli hormoniniai pokyčiai, o jų kūnas pradeda ruoštis nerštui. Ypač ryškiai keičiasi patinėliai.

Jiems išauga dideli, atgal užlinkę nerštiniai dantys. Apatinis žandikaulis pradeda tįsti ir lenktis atgal – žvejai šią formą dažnai vadina „kabliu“. Tai atrodo įspūdingai ir net šiek tiek grėsmingai, bet tokia transformacija turi aiškią prasmę. Neršto metu patinai konkuruoja tarpusavyje, saugo vietą, varžosi dėl patelių, todėl jų išvaizda ir elgesys tampa daug agresyvesni.

Tuo metu lašišos dažnai nustoja aktyviai maitintis. Energiją jos naudoja kelionei, kovoms, nerštui ir išlikimui. Dėl to jų kūnas po neršto būna labai išsekęs. Ne visos žuvys išgyvena šį etapą, tačiau tos, kurioms pavyksta grįžti į jūrą ir atsistatyti, gali ciklą pakartoti dar kartą. Kai kurios lašišos per gyvenimą gali neršti net kelis kartus.

Lašišos grįžta į gimtinę

Kodėl ši migracija tokia svarbi Lietuvai?

Lašiša Lietuvoje nėra paprasta žuvis. Tai rūšis, kurios istorija labai aiškiai parodo, kaip žmogaus veikla gali beveik sunaikinti gamtos turtą ir kaip tikslingos priemonės gali padėti jam atsikurti. Lašišų ištekliams pradėjus mažėti, teko imtis apsaugos. Lašiša į Lietuvos raudonąją knygą buvo įrašyta 1981 metais, o vėliau, ištekliams atsikūrus, iš jos išbraukta.

Prie šio atsigavimo prisidėjo ne vienas dalykas. Svarbus dirbtinis veisimas, kai jaunikliai išleidžiami į Lietuvos vidaus vandenis. Kasmet jų išleidžiama iki 0,5 milijono. Taip pat svarbūs žuvitakiai, kurie padeda migruojančioms žuvims įveikti užtvankas ar kitas kliūtis. Ne mažiau reikšmingi žvejybos ribojimai ir sustiprinta kontrolė rudenį, kai lašišos yra pažeidžiamiausios.

Rudens migracijos metu viena neteisėtai sugauta lašiša reiškia ne tik vieną prarastą žuvį. Tai gali reikšti ir tūkstančius ikrų, kurie taip ir nepasieks upės dugno. Todėl lašišų apsauga neršto metu yra ypač jautri tema.

Ką turėtų žinoti žvejai ir gamtos mėgėjai?

Rudenį, kai lašišos grįžta neršti, taikomi papildomi žvejybos ribojimai. Jie reikalingi tam, kad žuvys galėtų saugiai pasiekti nerštavietes ir atlikti svarbiausią savo gyvenimo užduotį. Kiekvienam žvejui būtina prieš vykstant prie upės pasitikrinti galiojančią tvarką, nes ribojimai gali priklausyti nuo konkrečios upės, ruožo, datos ar žvejybos būdo.

Gamtos mėgėjams taip pat verta elgtis atsakingai. Jei pamatėte migruojančias lašišas, nereikėtų jų vaikytis, baidyti, bristi per galimas nerštavietes ar bandyti prieiti kuo arčiau dėl nuotraukos. Geriausia tokius vaizdus stebėti iš tolo. Lašišų nerštas yra trumpas ir labai svarbus momentas, todėl net smalsus žmogaus elgesys gali tapti papildomu trikdžiu.

Jeigu pastebite įtartiną veiklą prie upės – tinklus, brakonieriavimą, bandymus gaudyti žuvis draudžiamu metu ar draudžiamose vietose – apie tai verta pranešti atsakingoms institucijoms. Rudenį kiekvienas toks pranešimas gali būti svarbus.

Lašišos primena, kokios gyvos yra mūsų upės

Lašišų migracija yra daugiau nei gražus gamtos faktas. Tai ženklas, kad upė dar turi gyvybės, kad joje vyksta senas ir labai trapus ciklas. Žuvis, kuri gyveno jūroje, grįžta į gėlą vandenį, įveikia pavojus ir ieško vietos, kur prasidės nauja karta.

Šis reiškinys įspūdingas būtent todėl, kad jis vyksta ne kur nors tolimuose dokumentiniuose filmuose, o čia pat – Lietuvos upėse. Rudenį, kai daug kas gamtoje atrodo besibaigiantis, po vandeniu iš tikrųjų prasideda naujas etapas.

Lašiša plaukia prieš srovę ne todėl, kad jai lengva. Ji plaukia todėl, kad kitaip negali. Toks yra jos instinktas, jos gyvenimo kelias ir jos rūšies tęstinumo sąlyga.

Todėl rudenį prie upių verta sustoti tyliau. Gal nepamatysite šuolio, gal neišgirsite vandens purslų, gal lašiša praplauks nepastebėta po drumstu paviršiumi. Bet žinoti, kad tuo metu ten vyksta tokia kelionė, jau savaime įspūdinga. Lietuvos upės rudenį nėra tuščios – jose grįžta gyvenimas, kuris prasideda jūroje, bet savo svarbiausią akimirką vis tiek sugrįžta namo.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!