Beveik šeši iš dešimties šunų šeimininkų kas savaitę jų nevedžioja

Ar ir jums yra tekę matyti šunį, kuris prie namo durų suklūsta vos išgirdęs raktus, bet po kelių minučių vėl atsigula ant kilimėlio? Dubenėlis pilnas, guolis minkštas, šeimininkas jį myli, tačiau pavadėlis taip ir lieka kabėti koridoriuje. Atrodo, viena diena be pasivaikščiojimo – nieko tokio. Paskui atsiranda antra, trečia, o savaitė kažkaip praeina tarp darbo, lietaus ir pažado „rytoj tikrai išeisime ilgiau“.

Teiginys, kad beveik šeši iš dešimties šunų šeimininkų savo augintinių kas savaitę nevedžioja, skamba nemaloniai ne vien todėl, kad kalbama apie gyvūnus. Jis labai tiksliai pataiko į pažįstamą kasdienybę: žmogus parneša pirkinius, atsako į laiškus, ruošia vakarienę, galvoja apie vaikus, sąskaitas ir miegą. Šuniui lieka greitas išėjimas „tik atlikti reikalų“ – arba kartais ir jis neįvyksta taip, kaip turėtų.

Čia nėra vien istorija apie tingumą ar blogus šeimininkus. Dažniau tai pasakojimas apie per trumpas dienas, per ilgus darbus ir sprendimą, kuris atrodo mažas tik tol, kol nepradeda keisti šuns elgesio, nuotaikos ir visos namų atmosferos.

Pasivaikščiojimas dingsta ne per vieną vakarą

Daugelis šunų šeimininkų nepradeda nuo minties, kad augintiniui pakaks keturių sienų. Viskas prasideda visai nekaltai: lauke pila lietus, žmogus grįžta vėlai, vaikas karščiuoja, o šuo tą dieną atrodo ramus. Vienas praleistas ilgesnis ratas aplink rajoną tampa išimtimi, kurią lengva sau atleisti.

Tačiau šuo neturi kalendoriaus, kuriame pažymėtų, kad šiandien šeimininkas turėjo sunkią dieną. Jam svarbus ritmas: išėjimas iš namų, nauji kvapai, judesys, kiti žmonės ir šunys, galimybė ne tik nubėgti kelis metrus iki artimiausio krūmo. Kai šito ima trūkti, šuo nebūtinai tyliai susitaiko. Jis gali tapti neramesnis, labiau loti, graužti daiktus ar tiesiog vis prašytis dėmesio tada, kai žmogus jo mažiausiai turi.

Tada namuose gimsta keistas uždaras ratas. Šeimininkas pavargsta nuo aktyvaus ar neramaus šuns, todėl pasivaikščiojimą dar lengviau nukelia. O šuo, negavęs veiklos ir judėjimo, energiją išlieja ten, kur gali – prie batų, sofos kampo ar garsiai sutikdamas kiekvieną laiptinėje užsidarančių durų garsą.

„Trumpam į kiemą“ šuniui ne visada reiškia pasivaikščiojimą

Žmonės dažnai painioja du skirtingus dalykus: greitą išėjimą į lauką ir tikrą vedžiojimą. Daugiabučio kieme šuo gali atlikti tai, dėl ko buvo išvestas, tačiau po kelių minučių vėl būti tempiamas namo. Jam tai panašu į žmogų, kuriam visą dieną leidžiama tik nueiti iki pašto dėžutės ir atgal, o paskui stebimasi, kodėl vakare sunku nusėdėti vietoje.

Ilgesnis pasivaikščiojimas nėra vien sportas, nors judesio šuniui taip pat reikia. Tai laikas tyrinėti aplinką savo tempu, sustoti, uostyti, pamatyti kitą maršrutą. Šeimininkui kartais atrodo, kad šuo be reikalo delsia prie kiekvieno stulpo, bet gyvūnui tai yra savotiškas dienos laikraštis – kas čia buvo, kas praėjo ir kas pasikeitė nuo vakar.

Ypač lengva šią dalį nuvertinti turint mažą šunį. Juk jis gyvena bute, daug miega, jį galima paimti ant rankų, jei pavargsta. Vis dėlto mažas dydis nereiškia mažo smalsumo. O didelis, energingas šuo, ilgai neišeinantis iš namų, gali greitai priminti, kad vien meilės, skanėstų ir naujo žaislo kartais neužtenka.

Beveik šeši iš dešimties šunų šeimininkų kas savaitę jų nevedžiojaNuotrauka: Pexels / Jan van der Wolf

Kodėl šeimininkai atidėlioja, nors žino, kad reikėtų eiti

Lengviausia būtų mostelėti ranka ir pasakyti: jei pasiėmei šunį, privalai vaikščioti. Tai tiesa, bet ji nepaaiškina, kodėl praktikoje pavadėlis taip dažnai lieka vietoje. Vieni dirba pamainomis ir namo grįžta tada, kai kiti jau ruošiasi miegoti. Kiti augina mažus vaikus, slaugo artimąjį, turi sveikatos sunkumų arba gyvena vietoje, kur iki saugaus tako reikia eiti palei judrią gatvę.

Senjorui kliūtimi gali tapti slidi žiemos diena ir baimė pargriūti, ypač jei šuo trukteli pamatęs katę. Tėvams su mažu vaiku kartais tenka rinktis tarp vakarinio chaoso namuose ir išėjimo į lauką, kuriam tiesiog nelieka jėgų. Jaunas žmogus, pasiėmęs šunį per emocingą sprendimą ar manydamas, kad pakaks savaitgalio išvykų, gali tik vėliau suprasti, kad keturkojis nėra hobis, kurį galima padėti į lentyną sunkesnei savaitei.

Yra ir kita pusė – šunų šeimininkus visuomenė kartais mato tik tada, kai gyvūnas loja, palieka netvarką ar trukdo praeiti. Tačiau mažai kas pastebi žmogų, kuris prieš darbą tamsų rytą suka ratą su pavadėliu rankoje, o vakare kartoja tą patį, nors lauke šlapdriba. Vis dėlto nuovargis nepanaikina šuns poreikių. Jis tik parodo, kad sprendimą reikia planuoti ne tada, kai jau nebegali, o dar prieš parsivedant augintinį namo.

Mažesnis pažadas dažnai veikia geriau nei didelis planas

Šuniui ir šeimininkui nebūtina kiekvieną dieną surengti žygio po mišką. Daug svarbiau, kad vedžiojimas būtų numatytas kaip įprasta dienos dalis, o ne atlygis už gerą elgesį ar laisvesnį vakarą. Kartais padeda paprastas susitarimas šeimoje: vienas žmogus eina ryte, kitas vakare, o savaitgalį pasirenkamas ilgesnis maršrutas.

Jei laiko mažai, verta bent jau pakeisti įprastą kelią. Kitas kiemas, parkas, ramesnė gatvė ar keliolika minučių lėtesnio ėjimo gali duoti daugiau nei automatinis ratas iki tos pačios vietos. Lietingą dieną nereikia vaidinti ekspedicijos vadovo – tačiau ir šuniui nereikėtų pajusti, kad blogas oras yra priežastis visai nebeišeiti.

Šeimoms, kurios supranta, kad negali užtikrinti reikiamo ritmo, geriau ieškoti pagalbos be gėdos jausmo: pasidalyti vedžiojimą su artimuoju, kaimynu ar patikimu žmogumi. O svarstant apie šunį verta galvoti ne vien apie tai, kaip jis atrodys nuotraukose ar kiek džiaugsmo suteiks pirmomis savaitėmis. Tikras klausimas paprastesnis: ar turėsiu jėgų išeiti su juo ir tada, kai lyja, skauda galvą, o vakarienė dar net nepradėta gaminti?

Šuo neprašo tobulo šeimininko ir nesitiki, kad kiekvienas vakaras bus nuotykis. Jam reikia žmogaus, kuris net pavargęs prisimintų: už durų laukia ne dar viena pareiga, o gyvas draugas, kurio pasaulis prasideda ten, kur baigiasi buto slenkstis.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!