Šuo miega lovoje: šeimos artumas ar higienos riba, kurios nereikėtų peržengti?

Vakare šuo užšoka ant lovos dar prieš šeimininkui išsivalant dantis, susirango prie kojų ir užmiega taip, lyg tai būtų jo teisėta vieta. Vienuose namuose tai įprasta šeimos rutina, kituose – taisyklė, kurios neleidžiama pažeisti net per šalčius ar audrą. Ginčas kyla ne vien dėl paklodžių: kalbama apie artumą, miego kokybę, švarą ir tai, kas namuose nustato ribas.

Kai lova tampa saugiausia vieta namuose

Šuns šeimininkai, leidžiantys augintiniui miegoti lovoje, dažniausiai nemato tame nei lepimo, nei drausmės stokos. Jiems tai paprastas bendro gyvenimo būdas. Šuo dieną būna kartu virtuvėje, vaikšto į lauką, laukia grįžtant iš darbo, todėl vakare noras būti šalia atrodo visiškai natūralus. Ypač mažų veislių, vyresni ar iš prieglaudos atkeliavę šunys dažnai greičiau nusiramina jausdami pažįstamą kvapą ir žmogaus artumą.

Yra ir praktinis argumentas: ramus, prie kojų miegantis šuo kai kuriems žmonėms netrukdo, o priešingai – padeda nusiraminti. Vieniems pažįstamas kvėpavimas ar šilta nugara prie kojų suteikia saugumo jausmą, kitiems paprasčiau užmigti, kai augintinis nėra už uždarų durų ir neloja koridoriuje. Vienišam žmogui ar šeimai, kurioje šuo aiškiai laikomas pilnaverčiu kasdienybės dalyviu, griežtas draudimas lipti ant lovos gali atrodyti dirbtinis.

Šios pusės šalininkai taip pat pabrėžia, kad problema dažnai slypi ne pačioje lovoje, o priežiūroje. Reguliariai šukuojamas, po pasivaikščiojimų nuvalytomis letenomis, nuo parazitų saugomas ir sveikas šuo į namus parsineša mažiau purvo. Plaunama patalynė, užtiesalas ant lovos ir taisyklė nelipti ant pagalvių kai kurioms šeimoms leidžia suderinti artumą su tvarka. Jų požiūriu, šuo ant lovos savaime nereiškia, kad namuose atsisakyta higienos.

Plaukai, pažadintas miegas ir ne visada matomas purvas

Kita pusė turi ne mažiau apčiuopiamų argumentų. Šuo, net ir švariai atrodantis, grįžta iš lauko, voliojasi žolėje, uosto kitų gyvūnų paliktas vietas, parsineša smėlio, žiedadulkių ir mikroorganizmų. Lietingą rudenį ar pavasarį tai ypač gerai matyti ant paklodės krašto. Šuns kailis gali būti prižiūrimas nepriekaištingai, bet plaukai vis tiek kaupiasi siūlėse, ant užkloto ir pagalvių.

Dar svarbesnis klausimas – miegas. Mažas šuo gali užimti nedaug vietos, tačiau vartytis, sapnuodamas judinti letenas, atsikelti atsigerti ar sureaguoti į garsą laiptinėje. Didesnis šuo kartais įsitaiso per vidurį ir priverčia žmogų miegoti nepatogioje padėtyje. Žmonės ne visuomet prisimena trumpus prabudimus, bet ryte jaučiasi lyg miegoję prasčiau. Jei vienas poros žmogus nori šuns lovoje, o kitam reikia tylos, vietos ir švarios patalynės, kompromisas tampa sudėtingas.

Alergijos ir jautrūs kvėpavimo takai yra riba, kurios vien meile augintiniui neišspręsi. Reakciją gali provokuoti ne tik kailis, bet ir pleiskanos, seilės bei ant jo nusėdusios žiedadulkės. Net jei alergiškas žmogus dieną jaučiasi gerai, kelios valandos vienoje lovoje gali sustiprinti nosies užgulimą, kosulį ar akių perštėjimą. Tuomet taisyklė „šuo miegamajame, bet ne lovoje“ dažnai būna ne bausmė gyvūnui, o normali namų sveikatos tvarka.

Šuo miega lovoje: šeimos artumas ar higienos riba, kurios nereikėtų peržengti?Nuotrauka: Unsplash / Lorene Farrugia

Taisyklės veikia geriau nei spontaniški draudimai

Praktika su šunimis rodo paprastą dalyką: jiems lengviau suprasti nuoseklią taisyklę negu nuolat besikeičiančią nuotaiką. Jei šuniui leidžiama į lovą savaitgaliais, bet draudžiama darbo dienomis, jis greičiausiai bandys lipti visada. Tas pats nutinka, kai vienas šeimos narys kviečia ant sofos, o kitas bara. Gyvūnas čia nevertina higienos argumentų – jis kartoja elgesį, kuris bent kartais buvo apdovanotas dėmesiu ir artumu.

Jeigu nusprendžiama, kad lova skirta tik žmonėms, šuniui reikia pasiūlyti patrauklią alternatyvą. Guolis neturėtų būti numestas prieškambaryje ant šaltų plytelių vien tam, kad gyvūnas „žinotų savo vietą“. Jis gali stovėti miegamajame, šalia lovos, turėti pažįstamą pledą ir būti pakankamai didelis išsitiesti. Vyresniam šuniui dažnai reikia minkštesnio pagrindo, o nerimastingam – laipsniško pripratinimo, ne vien uždarytų durų pirmą vakarą.

Jei šuo lieka lovoje, tvarka taip pat turi būti aiški: po pasivaikščiojimo nuvalomos letenos, reguliariai prižiūrimas kailis, patalynė keičiama dažniau, o sergantis ar blusų turintis gyvūnas į lovą nekeliamas. Šeimoms, kurioms sunku apsispręsti, tinka ir tarpinis variantas – šuo gali miegoti ant atskiro užtiesalo lovos kojūgalyje arba savo guolyje tame pačiame kambaryje.

Kada artumas netampa problema, o kada geriau rinktis guolį

Šuo lovoje paprastai kelia mažiau rūpesčių, kai visi namuose su tuo sutinka, augintinis sveikas ir ramus, o miegas nenukenčia. Kitaip situacija atrodo, jei namuose yra alergijų, mažų vaikų, nusilpusio imuniteto žmogus, prastai miegantis partneris ar labai didelis, naktimis neramus šuo. Ribą lemia ne tai, ar gyvūnas laikomas šeimos nariu. Ją lemia tai, ar šeimos įprotis vienam nesukuria kasdienio diskomforto kitam ir ar gyvūno poreikiai patenkinami neaukojant žmonių poilsio.

Kaip tai sprendžiate jūs: jūsų šuo turi vietą lovoje, guolyje šalia jos ar miegamajame apskritai nedalyvauja?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!