Turguje pirkau „naminį“ medų po 12 eurų už kilogramą: kaimynas bitininkas paaiškino, kaip atskirti tikrą

Į turgų tą rytą ėjau ne medaus. Reikėjo bulvių, kelių obuolių ir raugintų kopūstų. Bet prie vieno prekystalio sustojau ilgiau: stiklainiai sustatyti tvarkingai, ant dangtelių ranka užrašyta „naminis medus“, šalia stovinti moteris vis kartojo, kad „iš savo bityno, ne parduotuvinis“.

Kaina – 12 eurų už kilogramą. Ne pati mažiausia, bet ir ne tokia, kad iškart kiltų įtarimas. Nusipirkau stiklainį. Atrodė gražiai: tirštas, gelsvas, su lengvu žolelių kvapu. Grįžęs namo padėjau ant stalo ir, kaip tyčia, užsuko kaimynas – bitininkas, kuris bites laiko jau daugiau nei dvidešimt metų.

Pamatęs stiklainį jis tik šyptelėjo: „Gražus. Bet vien iš grožio medaus neatpažinsi.“

Pirmas dalykas, į kurį jis liepė žiūrėti, buvo ne spalva

Aš, kaip ir daugelis, maniau, kad tikras medus turi būti būtinai tirštas, sodrios spalvos ir „kvepėti kaimu“. Kaimynas iškart sustabdė: spalva beveik nieko nepasako.

Vienas medus gali būti šviesus kaip grietinėlė, kitas – tamsus kaip gintaras. Viskas priklauso nuo augalų, iš kurių bitės rinko nektarą. Rapsų medus greitai tampa šviesus ir kietesnis, grikių – tamsesnis ir intensyvesnio kvapo, liepų gali turėti savitą aromatą, o įvairių žiedų medus kiekvienais metais gali atrodyti skirtingai.

„Jeigu pardavėjas aiškina, kad tikras medus visada turi atrodyti vienaip, jau gali būti atsargus“, – pasakė kaimynas.

Tada jis atsuko stiklainį ir paėmė šaukštelį. Ne tam, kad darytų triukus su vandeniu ar popieriumi, o tiesiog pažiūrėti konsistencijos. Medus nuo šaukštelio tekėjo vientisa juosta, ne kaip vanduo. Bet ir čia jis pabrėžė: vien tai dar nieko neįrodo.

Tikras medus laikui bėgant dažnai keičiasi

Kaimynas paaiškino, kad vienas svarbiausių dalykų – kristalizacija. Daugelis pirkėjų klaidingai galvoja, kad susicukravęs medus yra blogas. Iš tikrųjų dažnai yra priešingai: natūralus medus ilgainiui kristalizuojasi.

Vieni medūs sukietėja greitai, kiti ilgiau išlieka skysti. Bet jeigu medus mėnesių mėnesius stovi visiškai toks pat skystas, ypač kambario temperatūroje, verta paklausti, kodėl. Gal tai akacijų medus, kuris skystas laikosi ilgiau. Bet gal jis buvo kaitintas arba maišytas.

„Natūraliam medui gyventi stiklainyje yra normalu. Jis keičiasi. Parduotuvėje žmonės nori gražaus skysto medaus, todėl dalis gamintojų jį šildo. Bet šildymas gali sugadinti dalį vertingų savybių“, – sakė jis.

Mano pirktas medus buvo visiškai skystas. Tai savaime dar nereiškė nieko blogo, bet kaimynas patarė palikti jį kelioms savaitėms ir stebėti, ar pradės keistis.

Kvapas turi būti natūralus, bet ne „saldainių“

Tada jis pauostė dar kartą ir liepė pauostyti man. Kvapas buvo švelnus, žiedinis, bet ne per stiprus. Kaimynas sakė, kad tikras medus dažnai turi augalinį aromatą – kartais vos juntamą, kartais labai aiškų. Tačiau jeigu kvapas primena karamelę, degintą cukrų ar dirbtinį sirupą, verta sunerimti.

Tas pats ir su skoniu. Tikras medus nėra tiesiog saldus. Jis gali turėti lengvą kartumą, rūgštelę, žolelių poskonį, kartais net šiek tiek „kabinti“ gerklę. Labai plokščias, vien tik cukrinis saldumas gali būti ženklas, kad produktas nėra toks, kokiu pristatomas.

Bet kaimynas vėl neleido daryti greitų išvadų: „Ne kiekvienas žmogus pagal skonį atskirs. Ir ne kiekvienas medus turi būti labai intensyvus.“

Liaudiški testai gali apgauti

Aš jam iškart prisiminiau internete matytus patarimus: lašinti medų į vandenį, deginti ant degtuko, tepti ant popieriaus, žiūrėti, ar susidaro burbuliukai. Kaimynas nusijuokė.

Pasak jo, tokie bandymai gali parodyti tik labai grubius dalykus, pavyzdžiui, ar medus labai vandeningas. Bet jie nepasako, ar medus tikrai natūralus, ar nebuvo kaitintas, ar nėra maišytas su sirupu.

„Žmonės mėgsta paprastus atsakymus. Bet su medumi taip nėra. Tik laboratorija gali tiksliai pasakyti sudėtį. O pirkėjui svarbiausia – pardavėjo patikimumas“, – paaiškino jis.

Ir čia buvo svarbiausia pamoka. Ne šaukštelis, ne vandens stiklinė ir ne spalva, o klausimai pardavėjui.

Ką verta paklausti prieš perkant medų

Kaimynas sakė, kad turguje nereikia bijoti klausti. Jeigu medus tikrai savas, bitininkas dažniausiai nesutriks.

Verta paklausti, iš kokių augalų medus, kada suktas, kur laikomas bitynas, ar medus šildytas, kodėl jis dar skystas arba kodėl jau susikristalizavęs. Normalus pardavėjas atsakys paprastai ir ramiai. O jeigu prasideda bendros frazės „labai geras“, „naminis“, „visi perka“ ir „čia tikras, ne toks kaip parduotuvėj“, bet į konkrečius klausimus atsakymo nėra – verta pagalvoti.

Dar vienas dalykas – etiketė. Net perkant turguje geriau, kai ant stiklainio aiškiai nurodyta, kas parduoda, kontaktai, svoris, kilmė. Jeigu stiklainis be jokios informacijos, o pardavėjas šiandien vienoje vietoje, rytoj kitoje, rizika didesnė.

Ką supratau po to stiklainio

Ar mano pirktas medus buvo netikras? Kaimynas to nepasakė. Ir sąžiningai – negalėjo pasakyti vien pažiūrėjęs. Jis tik pasakė, kad medus atrodo normaliai, bet vien išvaizda nėra įrodymas.

Po kelių savaičių stiklainio dugne pradėjo matytis smulkūs kristalai. Skonis išliko geras, kvapas nepasikeitė. Greičiausiai nenusipirkau nieko blogo. Bet po to karto medų perku kitaip.

Dabar nebeieškau tik užrašo „naminis“. Klausiu, kada suktas. Žiūriu, ar pardavėjas kalba konkrečiai. Neperku didelio kiekio pirmą kartą. Pirmiausia imu mažą stiklainį, paragauju, pažiūriu, kaip jis laikosi namuose.

Nes 12 eurų už kilogramą nėra tik pinigai už saldumą. Tai pasitikėjimas žmogumi, kuris tą medų parduoda.

O tikras medus, kaip sakė kaimynas, neturi atrodyti tobulai. Jis turi būti sąžiningas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!